Motinos dieną pasitinkant. Lina Mockevičienė: man didžiausias turtas – užauginti vaikai
„Kas yra mama? Nežinau. Mama turi turėti didelę širdį ir visa, kas geriausia, atiduoti vaikams“, – susimąsto Radviliškio rajone įsikūrusios šeimynos „Jaukumo liepsnelė“ mama Lina Mockevičienė ir pasidžiaugia, kad jos norą auginti tikrosios mamos meilės netekusius vaikus palaiko ir jos vyras Vytautas.
Būti globėja negalėjo: per skaudūs atsisveikinimai
„Viskas prasidėjo šalies valdžiai nusprendus atsisakyti institucinių globos namų. Raudondvaryje vyko susirinkimas, į kurį atvykę Radviliškio rajono savivaldybės atstovai pristatė numatomą globos namų reformą. Klausant apie tėvų meilės netekusius vaikus, užvirė kraujas. Net nepajutau, kaip užsiplieskiau noru padėti šiems vaikams – juk mūsų namuose šitiek vietos. Maniškiai vaikai jau užaugę, išvykę į užsienį. Pasakiau, kad iškart kokius du vaikus galiu paimti“, – vaikų globos pradžią prisimena Lina Mockevičienė. – Apsidžiaugiau, kad globėjams ir kursai rengiami, nes daug ko nežinojau, nebežinojau esamų reikalavimų, nes laikas keičiasi. Vieni reikalavimai buvo, kai savo vaikus auginau, bet per tą laiką atsirado naujų.“
Baigiant kursus moteriai paskambino iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir paprašė, kad ji priimtų dvi mergaites. „Pasakiau vyrui, kad jau parsivešiu vaikus. „Daryk, kaip nori“, – pasakė Vytautas. Nuvažiavau į Radviliškį ir tas mergytes parsivežiau. Viena jau baiginėjo pirmąj klasę, o kita mažikė, tik trijų metukų. Mergaitės buvo laikinai paimtos kilus tarp jų ir jų mamos konfliktui ir mamai prieš jas pakėlus ranką. Nuostabios mergaitės. Visur su jomis kartu eidavome, kartu gėles augindavome. Vajetau, kaip smagu. Paskui Vaikų teisių apsaugos tarnyba paprašė paimti berniuką. Būdavo, kai pas mane gyvendavo ir po šešis vaikus“, – pasakoja Lina. – Ir ne tik vaikus globodavau, bet ir su jų tėvais dirbdavau, kad vaikai galėtų pas juos sugrįžti. Priimdavau juos savo namuose. Ir tos mergytės grįžo pas mamą. Jos pas mane prabuvo aštuonis mėnesius. Per tą laiką mama darė viską, kad galėtų susigrąžinti dukrytes. Su jų mama susidraugavome. Net jai perdavusi mergytes, dar prižiūrėjau, kaip joms sekasi. Ir dabar dar susiskambiname. Kiek pastebėjau, į namus sugrįžę vaikai gyvena geriau negu anksčiau.“
Moteris sako, kad būti vien globėja jai buvo per daug sudėtinga – per skaudu jai būdavo atsisveikinti su vaikais, su kuriais per kelis mėnesius susidraugaudavo, kuriuos pamildavo. „Kai reikėdavo vaiką atiduoti, aš ligonis pasidarydavau. Atrodydavo, dalį savo širdies atiduodu. Ir atidavusi vis apie tuos vaikus galvodavau: kaip jiems ten sekasi, ar jiems gerai“, – apie savo išgyvenimus pasakoja Lina.
Svetimi tapo savais
Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos, matydamos moters skaudžius išgyvenimus, pasiūlė įkurti šeimyną. „Vyras tam sumanymui pritarė, tad ir įkūrėme „Jaukumo liepsnelę“. Pasiėmėme tokius vaikus, kuriems nebėra jokių galimybių sugrįžti pas savo tikruosius tėvus. Mūsų mažiausiasis – Lukutis. Juk jei nebūtume jo pasiėmę, tikriausiai vaikutis nebūtų išgyvenęs. Kai pasiėmiau jam buvo metukai. Vaikas apleistas, neprižiūrėtas, didžiuliai sveikatos ir raidos sutrikimai. Teisme jo motina pareiškė: „Tegul jį augina, kas nori.“ Ketverius metus jis pas mus, bet motina nė sykio nepaskambino, nepasidomėjo. Tėvas, nors su vaiko motina ir išsiskyrė, kitaip elgiasi. Jis pasakė, kad nesugebėtų vaiko užauginti, padėkojo, kad mes jį auginame. Alimentus moka, – jau savais tapusių vaikų istorijas pasakoja Lina Mockevičienė. – Su Lukučiu dvi sudėtingas operacijas išgyvenome. Iš glėbio nepaleisdavau. Užtat dabar jis – auksinis vaikas.“
Dabar Linos ir Vytauto Mockevičių šeimynoje „Jaukumo liepsnelė“ auga keturi vaikai. Vyriausiajai 17 metų. Nepaisant jos amžiaus, gyvenimas spėjo pridaryti žaizdų. Mergaitė tris kartus buvo paimta iš šeimos. Nelengva buvo pakeisti iš ankstesnio gyvenimo atsineštus įgūdžius ir požiūrį. „Mergaitė pas mus gyvena jau trejus metus. Dabar ji nuostabus vaikas. Sportuoja. Rengiasi bėgimo varžyboms. Dar mūsų namuose auga broliukas ir sesutė. Mergytė rudenį eis į pirmą klasę, o berniukas jau baigia trečią. Labai džiaugiuosi, kad mergytė gražiai deklamuoja eilėraščius, kad berniukui gerai sekasi mokslas“, – vaikais džiaugiasi Lina.
Palydovai – meilė, gerumas, kantrybė
„Kai paimi vaiką, pusantrų metų turi kantriai dirbti, kad pakeistumei iš ankstesnio gyvenimo atsineštus įgūdžius, požiūrį į gyvenimą ir jį supantį pasaulį. Žingsnelis po žingsnelio turi su jais susidraugauti, pelnyti jų prielankumą. Viską turi daryti ramiai ir kantriai, su meile ir gerumu, nes triukšmų jie jau augdami pas tėvus prisižiūrėjo. Tik gerumu, tik meile gali pasiekti rezultatų. Turi būti ne tik rūpestinga ir mylinti mama, bet ir psichologė, gebanti prisibelsti į vaiko širdelę. Turi su vaiku būti kartu, jam reikia, kad apkabintumei, priglaustumei, kad jis pats bet kada galėtų priėjęs tave apkabinti, prisiglausti, pasišnekėti. Mes labai daug kalbamės, – patirtimi dalijasi šeimynos „Jaukumo liepsnelė“ mama Lina Mockevičienė. – Kai dirbi, su kiekvienu vaiku galima surasti kontaktą ir, nepaisant jo amžiaus, jis pasikeičia. Nesutikau blogų vaikų.“
Moteris pajuokauja, kad abiem savo sūnums ji buvo nepalyginamai griežtesnė. Ir subardavo, ir nepuldavo pildyti jų kiekvieno prašymo. „O su tais vaikais kitaip. Prašo kokio žaislo, važiuojame ir perkame. Kai žinai, kad vaikas nepatyrė tikros motinos meilės, negali jam atsakyti, – sako moteris. – Mums užtenka valstybės skiriamų lėšų šeimynai. Abiem su vyru mokamas atlyginimas, vaikų pinigai, taip kad galime vaikams ir naujų drabužių, ir žaislų nupirkti, galime sukurti jiems jaukią aplinką, o širdies visiems užtenka.“
