Kaune paminėtos susideginusio R. Kalantos 49-osios mirties metinės
Gegužės 14 d. Kaune Laisvės alėjoje prie paminklo „Aukos laukas“ ir įrašo grindinyje – „Romas Kalanta 1972″ vyko R. Kalantos žūties 49-ųjų metinių paminėjimas bei pagerbimas kovotojų už Lietuvos laisvę sovietų okupacijos metais.
Pilietinį renginį organizavo Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba su kitomis visuomeninėmis organizacijomis.
Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje. 1963-1972 m. Romas su tėvais Elena ir Adolfu gyveno Kaune, Vilijampolėje, Panerių g. Nr. 34. Šeimoje augo keturi sūnūs.
1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Kauno Veršvų gimnazija). Sovietų valdžios trūkdomas nebaigė abitūros egzaminų ir buvo priverstas pereiti į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ gamykloje, gaminusiame vaikiškus baldus, vežimėlius, įvairius muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles. R. Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu iš 3 litrų stiklainio ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Atskubėję greitosios pagalbos gydytojai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 valandą ryto.
R. Kalantos susideginimas pirmiausia sukėlė spontanišką pasipriešinimą, nesankcionuotą protestą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška tautine dvasia, gana stipria Katalikų Bažnyčios įtaka, neformaliais jaunimo judėjimais, rado tinkamą terpę. Sovietų KGB pastangos išvengti bet kokių žmonių susibūrimų paankstinat R. Kalantos laidotuves tik dar labiau paaštrino padėtį. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.
