Baigiasi tik kelionė, bet ne įspūdžiai
„Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmąjį puslapį“, — sakė Šventasis Augustinas. Kelionės praturtina sielą, atskleisdamos mūsų šalies grožį, supažindindamos su daugybe įdomių nepažintų objektų.
Ankstyvą rytą į kelionę susiruošę dusetiškiai ir antalieptiškiai turėjo savo programą: pirmasis maršruto tikslas – PIVAŠIŪNAI.
Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, nuo seno garsėjanti Žolinės atlaidais, kasmet sukviečia begales maldininkų. Šios bažnyčios paveikslo stebuklų įrodymas – daugybė votų, kuriais žmonės atsidėkojo už išmelstas malones. Paveikslo Madona – tipiška jaunutė Palestinos motina, kairėje rankoje laikanti skeptrą, o dešine globianti Kūdikį Jėzų, kuris laimina dešine rankute. Aureolėmis spinduliuoja ant jų galvų esančios karūnos, dvylikos žvaigždžių vainikai. Ar ne stebuklas, kad paveikslas išliko, nors bažnyčią ne kartą niokojo gaisras ir karai?
1988 m. rugpjūčio 14 d. kardinolas V. Sladkevičius paveikslui, kurio restauracija daug rūpinosi arkivyskupas T. Matulionis, suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą, vainikuodamas jį popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminta karūna. Todėl kiekvieno mėnesio 15 dieną Pivašiūnų šventovė sulaukia piligrimų, atvykstančių melsti Švč. Mergelės Marijos globos.
Dusetų Švč. Trejybės kunigas kan. Stanislovas Krumpliauskas džiaugėsi, turėjęs galimybę pirmąkart aukoti Šv. Mišias šioje nuostabioje bažnyčioje. Maloniai pasitikęs šios bažnyčios klebonas monsinjoras Vincas BAUBLYS pasakojo bažnyčios istoriją, prasidėjusią nuo XVII a. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1648 m., antroji – 1766 m., (jų vietoje stovi nedidelė koplytėlė). Trečioji, dabartinė bažnyčia pastatyta 1825 m. ant aukšto kalno.
STAKLIŠKĖS. Švč. Trejybės bažnyčia – ryškus baroko paminklas, įtrauktas į respublikinės reikšmės paveldo sąrašą. Bažnyčios grožį byloja net legenda: vieną kartą Jiezno valdytojas, Pacų giminės atstovas, susiginčijęs su Juozapu Boufalu, Stakliškių seniūnu, kuris gražesnę bažnyčią pastatysiąs? Stakliškių gyventojai net neabejoja, jog Stakliškių seniūnas ginčą laimėjo. Iš tiesų ši bažnyčia kiekvienam paliks įspūdį.
Pirmoji bažnyčia pastatyta 16 a. pab., tačiau 1655 m. Rusijos kariuomenė ją sudegino. Antroji bažnyčia baigta statyti 1674 m. 1770–1776 m. Stakliškių seniūno Juozapas Teodoras Boufalas-Daraškevičius pastatė, o Vilniaus pavyskupis Tomas Zenkavičius konsekravo dabartinę, trečiąją, mūrinę bažnyčią, kurioje labai įdomu buvo ieškoti angeliukų, vaizduojančių vaikus. Visi jie skirtingi: vienas snaudžia, kitas krapšto nosį, trečias – nuobodžiauja. Bažnyčią puošia paveikslai: „Nekalto prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, „Šv. Marija Magdalietė“, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, „Šv. Pranciškus Asyžietis“, tačiau vertingiausia interjero dalis – šešių altorių ansamblis su krikštykla ir sakykla bažnyčios priekyje. Bažnyčioje saugomas unikalus Švč. Trejybės paveikslas su auksakalio Charevskio aptaisais, stebuklais garsus paveikslas „Kenčiantis Kristus“.
LIETUVIŠKAS MIDUS. Būnant Stakliškėse, būtų didelis „griekas“ nesusipažinti su garsiuoju Lietuvos paveldu: 2002 m. midui „Stakliškės“, kuris visada puikiai reprezentuoja mūsų šalį, jam suteiktas kulinarinio paveldo statusas. Lietuvoje midus net po 6 kartus įvertintas „Lietuvos metų gaminio“ aukso ir parodos „AgroBalt“ medaliais.
Buvusios alaus daryklos salyklo bokšte, pastatytame dar XIX a., įrengtas puikus Midaus muziejus. Eksponatai, išdėstyti abiejuose bokšto aukštuose, pasakoja seniausio pasaulyje gėrimo – midaus istoriją. Sužinojome daug įdomių gamybos detalių: kokios žolės, sultys yra naudojamos, kaip atrenkamas medus – pagrindinis komponentas šio gėrimo gamybai, kur buvo rastas pirmasis midus, pamatėme ne tik midaus gėrimo ragą, bet ir 1972 m. Jungtinėje Karalystėje išduotą patentą, galiojusį 16 metų, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalienės Elžbietos II vardu. Buvo siekiama registruoti šio gėrimo technologijas užsienyje.
TRAKAI. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Bažnyčia. Jau nuo XVI a. stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas į Trakų šventovę traukte traukė piligrimus. Jis buvo siejamas su kunigaikščio Vytauto, kurį gerbė ne tik katalikai ir stačiatikiai, net vietos musulmonai, vardu.
1603 m., kai žmonės „krito“ nuo maro, Vyskupas Benediktas Vaina surengė maldininkų procesiją iš Vilniaus į Trakus. Vėliau maldingų kelionių vis daugėjo, kadangi garsas apie patiriamas malones sklido plačiai. 17 a. pr. Eustachijus Valavičius, Trakų prepozitas, būsimasis Vilniaus vyskupas, parūpino naują Švč. M. Marijos altorių, o Leonas Sapiega, Lietuvos kancleris, dovanojo paveikslui prabangią auksinę karūną. Po visą LDK sklido garsas apie Trakų Dievo Motiną paveikslą, kuris vėliau buvo išvežtas.
Trakų Dievo Motinos atvaizdas – pirmasis Lietuvoje Šventojo Sosto oficialiai vainikuotas stebuklingas Švč. M. Marijos paveikslas, 1718 m. rugsėjo 4 d. pelnęs auksines popiežiaus Klemenso XI dovanotas karūnas: paveikslui suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas.
Šio paveikslo kopijos pasklido po visą LDK. Agluonos Dievo Motinos vardu vadinamas ir Latvijoje garsus Trakų Švč. M. Marijos atvaizdas. 18 a. pr. įrašas kitoje paveikslo byloja, kad Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas paveikslą dovanoja Vytautui Krikšto proga.
Apžiūrėję Bažnyčią, susipažinę su įdomia jos istoriją, sukalbėję Trakų Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos maldą, vykome į Angelų kalvą.
ANGELŲ KALVA. Trakų rajone ant kalvos pastatyti 10 angelų, kurių kiekvienas simbolizuotų po šimtmetį – toks buvo 2009 metų sumanymas minint Lietuvos vardo tūkstantmečio ir Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejus. Graži pradžia laimino prasmingą darbą: dvi moterys – Angelų kalvos idėjos iniciatorės – nesitikėjo, kad jų svajos viršys lūkesčius: tuokart kalvoje „nusileido“ 18 angelų.
Angelai – mūsų kasdienybės palydovai – mūsų sargai. Todėl nenuostabu, kad jie įprasmina mūsų Gyvenimo pilnatvę. Čia rasi Ramybės, Gerumo, Kūrybos, Atjautos, Tiesos angelą. Jie visi skirtingi. Žmonės pasklido po kalvą, kiekvienas ieškodamas savo angelo.
Džiugu, kad Angelų projektas tebesitęsia: kiekvienas čia gali palikti savo angelą, kuris ne tik saugos šeimininką, bet maloniai džiugins kitus, stabtelėjusius bent akimirkai, ir kvies dalintis gerumu. Drožti mediniai angelai – didesni, mažesni – ragina su dėkingumu pažvelgti į Gyvenimą: labiau vertinti tas malones, kurias kasdien gauname.
LENTVARIS. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia – paskutinis aplankytas objektas, nustebinęs neoromaniniu stiliumi. Mums įprasta matyti šviesias bažnyčias, kuriose gausu ryškių, blizgių detalių. Ši šventovė kitokia: vyrauja tamsokos spalvos, labai daug piešinių.
Įdomi ir bažnyčios istorija: tikintieji, 1905 m. gavę leidimą bažnyčios statybai, per 10 dienų pastatė medinį baraką, kurį pašventino Vilniaus vyskupas Edvard von Ropp. Viskas vyko labai greitai, nes žmonės bijojo, kad valdžios nutarimas gali būti pakeistas. Kitais metais jie kreipėsi į Orsino Bongi iš Mediolano, užsakydami mūrinės bažnyčios projektą: pageidavo, kad būtų daroma Santa Maria delle Grazie bažnyčios pavyzdžiu.
1910 m. sudarytas Bažnytinis Komitetas statybos reikalams. Grafienės Marijos Kristinos Tiškevičienės paaukotame Žemės sklype pradėta statyba, tačiau ją labai sunkino nepalanki politinė situacija ir lėšų trūkumas. Bažnyčios puošimo autorius Stefan Narębski.
1934-1953 m. šalia bažnyčios pastatyta Tiškevičių kapo koplyčia (palaidotas fundatorius – grafas Vladislovas Tiškevičius). 1942 m. bažnyčios sienos pradėtos dengti polichromija. Dekoracijos projekto autoriumi tapo Jerzy Hopper, temas parinko klebonas dr. K. Kulakas. 1955 m. birželio 19 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas konsekravo bažnyčią.
„Kur bekeliautum – keliauk visa širdimi“, – teigė kinų mąstytojas Konfucijus. Šįkart kitaip keliauti ir negalėjai: visur lydėjo šviesūs įspūdžiai. Pasisėmus jūrą nuostabiausių emocijų, laimingai pasiekti Namai… Religinės – pažintinės kelionės visada labai mielos: sužinotos visų bažnyčių istorijos, įgytos (ar pakartotos) įvairios meno žinios. Klebonas Stanislovas Krumpliauskas aiškino baroko ir gotikos ypatybes, akcentuodamas jų skirtumus.
AČIŪ kun. kan. Stanislovui KRUMPLIAUSKUI – už Šv. Mišių auką, maldą ir gebėjimą kurti bendrystę, Bronei LATVĖNIENEI – už organizacinius rūpesčius, visaginiečiui vairuotojui VALDUI – už nuoširdumą ir saugų vežimą.
Įspūdžiai visada lieka ilgam, baigiasi tik kelionė…
