Knygos „Adelė Dirsytė“ iliustracijos – langas į jos gyvenimą

Prieš 66-erius metus rugsėjo 26 d. į Tėvo namus išėjo Dievo tarnaitė, kankinė Adelė Dirsytė (1909–1955). Nuėjusi skausmingą gyvenimo kelią, ji mums paliko nuostabų liudijimą apie žmogaus stiprybę gyventi žiauriausiomis sąlygomis patikint Aukščiausiajam savo likimą. Tai, kad galime panirti į Adelės gyvenimą ne tik skaitydami prisiminimus, tačiau ir žvelgdami į menamus to laikmečio vaizdus, turime būti dėkingi juos sukūrusiai menininkei – knygos „Adelė Dirsytė“ („Magnificat leidiniai“, 2020) iliustracijų autorei Rūtai Onai Čigriejūtei.

Išmelsta svajonė

Rūta sako, kad prisidėti prie šios knygos gimimo jai buvo didelė Dievo dovana: „Aš labai norėjau piešti šventąjį, tačiau vis nesisekė, todėl daug meldžiausi. Į mano maldas labai greitai buvo atsakyta – jau po mėnesio sulaukiau knygos autorės, išeivijos lietuvės Grasildos Reinys laiško su pasiūlymu jos rengiamai knygai nutapyti iliustracijas. Tuomet iškart sutikau, nors dar nieko nežinojau apie Adelę Dirsytę, tik buvau girdėjusi, kad ji tremtinė. Šią šventąją aš išmeldžiau“. Rūta jau dabar Adelę vadina šventąją, teigdama, kad jų yra daugiau nei mes žinome. O jos pasirodymą gyvenime įvardija paprastai – „ji tiesiog atėjo, pati pasibeldė“.

Du veidai – du žmonės

Menininkė pasakoja, kokį stiprų įspūdį jai padarė Grasildos Reinys atsiųsta Adelės nuotrauka, tiksliau – du veidai vienoje nuotraukoje, užfiksavę vos 1-erių metų laiko skirtumą. „Mane sukrėtė tai, ką aš pamačiau. Vėlesnėje nuotraukoje nebeliko žmogaus, tik psichiškai suluošinta būtybė. Tas kančios dydis buvo toks akivaizdus, tarsi žmogus norėtų labiau numirti, nei tai patirti“, – prisimena menininkė. Ši nuotrauka ir tapo jos darbo įkvėpimu, tuo pagrindu, į kurį remiantis buvo kuriamos visos iliustracijos. Rūta iškart puolė ieškoti informacijos: „Man labai svarbi vizualinė medžiaga. Dailininko laisvė yra labai didelė, aš galiu kaip noriu išdėlioti vaizdus, tačiau turi išlikti pagarba autentiškam gyvenimui, kurį asmuo gyveno. Todėl peržiūrėjau daugybę filmų apie tremtį, apie Adelę, lagerio moteris, ten patirtas kančias. Žiūrėdavau ir stabdydavau kadrą, imdavau piešti, dėlioti detales, rinkti spalvas, mesdavau į šoną pripaišytus lapus ir vėl iš naujo piešdavau. Daug darbo teko nuveikti iki pirmojo piešinio. Taip iš daugybės detalių ir lipdžiau paveikslą“.

Krauju rašoma maldaknygė

Ir vis tik Adelė Dirsytė atėjo į Rūtos gyvenimą kiek anksčiau. Dar 2002 m. iš savo klasioko, skulptoriaus Liutauro Serapino ji gavo dovanų – Sibiro maldaknygę, kurią padėjo šalia kitų maldaknygių. Ten ji ir gulėjo bemaž 20 metų. „Tik tada, kai ėmiausi šių iliustracijų, kai pradėjome kalbėti ir apie Adelės parašytą maldaknygę, aš ją prisiminiau. Taip ji atsidūrė ant mano darbastalio su daugybe popieriaus lapų“, – prisimena Rūta.

Adelės užrašytos maldos tapo dar vienu įkvėpimo šaltiniu.

 „Viešpatie, daryk, ką nori su manim, tik pasigailėk mano Tautos ir mano mylimųjų“.

 „Išrinkai ir man kančios kelią, ilgesio ir visko netekimo dalią, sustiprink joje mane“.

„Sutrinta širdimi maldauju sutrumpinti bandymų dienas. Jei reikia aukų, imki jas iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės“.

„Skaitant šias maldas tampa akivaizdu, kad ji sutiko būti kankine, ji tik meldė pasigailėti savo tautos, tų, kuriuos myli. Jaučiamas be galo stiprus Adelės tikėjimas. Tačiau negali perduoti to, ko pats nesi patyręs. Vadinasi, ji turėjo būti patyrusi Tikėjimą“, – mąsto Rūta.

Kūrėja pasakoja, kad piešiant buvo labai laiminga: „Man nebebaisi tapo ta baisuma. Aišku, supratau, kad aš esu labai toli nuo tos realybės, kurią teko Adelei patirti“.

Aukščiausio lygio mokytojos misija

Rūtos nuomone, kontrastas, kuris matyti piešiniuose – juoda, balta, pilka – taip pat atspindi tą laikmetį ir Adelės Dirsytės asmenybę. „Visos jos nuotraukos, visi liudijimai kalba apie tai, kokia ši moteris buvo šviesi, optimistė, kitus įkvepianti ir drąsinanti. Ypač įsimintinas vienas liudijimas – žmonės sėdi vagonuose, visi raudoja, o Adelė, esanti tarp jų, traukia J. Aisčio posmą – „Augo sode serbenta. Ašarinėm kekėm…“ Ji matė šviesą visur, net savo budeliams buvo atlaidi. Labai jaučiasi jos krikščioniška nuosekli gyvensena“.

Galime tik įsivaizduoti, kad jauna mergina svajojo sukurti šeimą, turėti vaikų, tačiau Kūrėjas panoro kitaip. „Atrodo, tarsi Dievas davė jai kitą šeimą, kuria Adelė turėjo rūpintis, globoti, įkvėpti. Tai man pasirodė jos mokytojos aukščiausio lygio misija, kuriai ji liko ištikima iki pabaigos. Galiu tik pasakyti, kad ji buvo motina, globėja ir mokytoja vienu metu“.

Didžiulė vaizdo galia

Kalbėdama apie kūrybos procesą, menininkė kalba apie vaizdą kaip apie tekstą papildančią priemonę: „Čia yra toks įdomus paradoksas – kai skaitome tekstą, galvoje susikuria kažkoks vaizdinys. O skaitant šią knygą, kurioje mažai teksto, gaunasi priešingai – imame vaizdinį ir užsipildome tekstu, kurį patys sukuriame. Atsiranda dar vienas kūrėjas – skaitytojas. Kai susijungia vaizdas ir tekstas, neturi būti disonanso. Vaikystėje turėjau daug vokiškų knygų, nes mama buvo germanistė, nesupratau teksto, bet ten buvo nuostabių iliustracijų, iš kurių sukurdavau savą istoriją. Jau tuomet supratau, kokia didžiulė piešinio galia“.

Didžiausi iššūkiai ir buvo susiję su iliustracijų kūrimu iš papasakotų istorijų. „Aš turėdavau įsivaizduoti, koks miškas tuo metu buvo, kokiu būdu pavaizduoti į JAV nukeliavusią maldų knygelę. Ieškodavau detalių, klausdavau mažiausių niuansų, o per google maps net iki Magadano buvau nukeliavusi, kad tik kuo tiksliau pavaizduočiau vietoves“, – prisimena Rūta. Adelės portretą ji piešė paskutinį – „kad žinočiau, kokiu žvilgsniu ji turi žiūrėti“.

„Jei ne Kūrėjas – ir aš ne kūrėja“

Rūta pripažįsta, kad ir jos neaplenkia kūrybinė sausra, tačiau įkvėpimas gali ateiti netikėtai: „Mintis man yra pagrindinis impulsas kūrybai, ne mažiau svarbi ir gamta, o ypač – šviesa. Atsitiktinis žvilgsnis į kokį kampą, iš kurio sklinda šviesa, man gali duoti įkvėpimą, nes paskui seka mintis, iš kurios kažkas gimsta“. Ir vis tik menininkė pripažįsta, kad jei ne Kūrėjas, ir ji nebūtų kūrėja: „Didžiausias įkvėpimas ateina iš Ten. Visa, ką aš padariau – tik dėl to, kad turėjau paramą iš aukščiau. Čia ir visi nuopuoliai, ir pakilimai, ir abejonės, kiek jų dar bus. Turi būti tikras su Dievu“. Iš šio tikrumo ir gimė nuostabios menininkės iliustracijos apie trapaus kūno, bet stiprios dvasios Adelės Dirsytės tikėjimą, viltį ir meilę.