Tėvo Stanislovo pėdsakais
Juodeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje stovi iš rąstų statyta trobelė. Pirmą kartą pamatęs lygini ją su kaimo klėtele ar pirtimi. O namelyje – 1957–1960 metais Juodeikiuose dirbusio kapucinų vienuolio, Sibiro lagerių kankinio tėvo Stanislovo – Algirdo Mykolo Dobrovolskio (1918 09 29–1944 03 25–2005 06 23) – atminimo muziejus.
Prieš 15 metų Juodeikiuose (Joniškio r.) susikūrus bendruomenei, jos pirmasis rimtas darbas buvo kolūkių laikais namelio, nukelto į balą ir paversto pieno surinkimo punktu, sugrąžinimas į senąją vietą, prie bažnyčios. Tėvas Stanislovas, norėdamas turėti šiokį tokį savo būstą, statėsi nediduką, kad nepatrauktų valdžios dėmesio. Ko reikėjo, viską sugebėjo gauti. Rąstais pagelbėjo eigulys. Statė Domas Sora, labai stiprus vyras, ir jam talkinęs Kazys Ambrazas. Dviem traktoriais temptą namelį pastatė ant pamatų, nudažė sienas, uždengė stogą. Kad gražiau atrodytų, savo rankų darbo įdėjo Česlovas Vaupšas su sūnumi, irgi Česlovu. Šalia pastatė koplytstulpį, kurį papuošė vyresniojo Česlovo brolio Juliaus Vaupšo, gyvenusio Panevėžio rajone, Naujamiestyje, iš medžio drožtais dirbiniais. O kad namelis neatrodytų tuščias, mokytojui Č. Vaupšui kilo mintis jame įsteigti Tėvo Stanislovo atminimo muziejų. Pirmasis jo eksponatas buvo stendas iš nuotraukų, gautų iš Juodeikiuose dirbusio ir tėvą Stanislovą pažinojusio Seimo nario Antano Račo. Jose – kunigas su mama ir kitais šeimos nariais, kapucinų vienuolyne Plungėje ar Sibire su tokio pat likimo broliais. Viskas, kas yra muziejuje, surinkta, atrasta mokytojo Č. Vaupšo. Jis noriai bendrauja, mėgsta punktualumą, bet neapkenčia tuštybės.
Č. Vaupšo gimtinė – Juodeikiai. Saviems namams neišlikus, nusipirko netoliese stovėjusią sodybėlę, joje ir vasaroja su žmona. Nuolatos gyvena Tauragėje, o įveikti 145 km – jam ne problema.
Tėvą Stanislovą Č. Vaupšas pirmąkart susitiko lankydamas šeštąją klasę. Mokykloje buvo ateistiškai nusiteikusių mokytojų, tačiau patarnauti bažnyčioje kliūčių nebuvo. Mišių metu klapčiukai buvo išmokyti atsakyti tik lotynų kalba. Česlovui, kaip vyresniam, leido paskambinti skambučiais, patikėjo ruošti smilkalus. Zakristijoje jis padėdavo tėvui Stanislovui apsirengti kunigo rūbais. Vaiką traukė dvasininko paprastumas. Einantį iš mokyklos pasikviesdavo, leisdavo pavartyti meno albumus. Pas kunigą pirmą kartą susipažino su Leonardo da Vinči, Mikelandželo kūriniais. Pirmąsyk sužinojo, kas per daiktas yra termosas.
Tėvas Stanislovas gaudavo padėvėtų rūbų, avalynės, žaislų iš Vokietijos ir visa tai nukeliaudavo vargingoms šeimoms. Kiekvieną šeštadienį jis eidavo į kaimišką pirtį. Česlovas matydavo, kaip kunigas iš pašto nešasi laiškus, žurnalus, pasikištus po pažastimi ir gautus iš Lenkijos, Vokietijos, Sibiro draugų. Laukdamas maršrutinio autobuso į mokyklą Žagarėje, Česlovas regėdavo kunigą, darantį mankštą.
Č. Vaupšo tėvas arklių traukiamu vežimu vežiodavo pieną į Žagarę. Jis buvo tarsi tėvo Stanislovo ryšininkas. Kun. Liudvikas Čechavičius (1928 04 02–1959 03 25–1998 04 06) įduodavo siuntinėlį tėvui Stanislovui. Jis pats pėsčiomis eidavo 14 kilometrų į Žagarę jo pasiimti. Č. Vaupšo mama namuose kepdavo duoną ir jos kepalą skirdavo kunigui. Jis mėgo paprastumą, nesistengė išsiskirti iš juodeikiečių. Prasidėjus šienapjūtei, ateidavo vyrams padėti. Paraginęs juos pailsėti, pats griebdavo šakes.
Č. Vaupšas yra surinkęs daugybę nuotraukų, tekstų apie tėvą Stanislovą, atspausdintų įvairiuose leidiniuose. Turi visas knygas apie jį. Išsaugojo jo laiškus jau Česlovui gyvenant Plungėje ir Tauragėje.
Ar iškeltas iš Juodeikių vėliau tėvas Stanislovas juose lankėsi, tiksliai nežinoma. Lietuvai laisvėjant ir Č. Vaupšui gyvenant Plungėje atėjo žinutė, jog tėvas Stanislovas atvažiuos į Joniškį. Neteko su juo, kadangi buvo labai užsiėmęs, pasikalbėti. Gali būti, kad tėvui Stanislovui organizavo atskirą išvyką į Juodeikius.
Č. Vaupšas nenutraukė ryšio su tėvu Stanislovu ir jam klebonaujant Paberžėje bei Dotnuvoje. Į Paberžę atvykdavo per vasaros, rudens ar žiemos atostogas. Svečią tėvas Stanislovas tuoj pristatydavo prie darbo: liepdavo lipti į medį ir praretinti jo šakas ar perdažyti koplytstulpį. Įsimintiniausias momentas būdavo, kai pakviesdavo gerti arbatos. Dotnuvoje Č. Vaupšui irgi teko dirbti įvairius darbus.
Kartą bevalgant tėvas Stanislovas išsitarė, jog yra priėmęs skaistumo, paklusnumo ir neturto įžadus. Sakė, kad, jeigu šią naktį mirtų ir jei jo kišenėje rastų nors vieną kapeiką, būtų išdavęs visą gyvenimą. Jis gyveno šia diena. Toks stoiškas buvo šių principų laikymasis.
Paties įkurtą muziejų Č. Vaupšas vadina Tėvo Stanislovo memorialiniu nameliu. Norėtų jo vidų padaryti tokį, koks buvo pačioje pradžioje: su kaminu, su prausykle ir po ja kibiru bei su asketišku gultu. Tuomet virtų arbatą ir ja vaišintų atėjusius į muziejų. Tai, ką daro Juodeikiuose, jam suteikia didelį džiaugsmą. Č. Vaupšo nuomone, tokių žmonių, koks buvo tėvas Stanislovas, pasitaiko per kelis šimtmečius.
Kada būna Juodeikiuose, muziejaus duris rakina Č. Vaupšas, bet raktus nuo jo turi ir bažnyčios prižiūrėtoja Dominyka Stravinskienė.
Autoriaus nuotraukos