Bronis Ropė. Prasidėjo šildymo sezonas – dujų lobistai naudojasi gyventojų nuotaikomis
Gyventojai ir verslas tapo tų savivaldybių įkaitais, kurios pasidavė dujų lobistams ir nevykdė perėjimo prie vietinių atsinaujinančių energijos išteklių. Kiekvienais metais žinia apie prasidedantį šildymo sezoną Lietuvos gyventojams yra nemaloni. Kai kuriems tai reiškia sąskaitas, siekiančias kone pusę gaunamų pajamų. Ypač senesniuose nerenovuotuose daugiabučiuose. Deja, dar yra savivaldybių, kur šilumos trasos vis dar šildo lauką, o kiaurai per skylėtas pastatų sienas einanti energija vis dar gaminama iš iškastinių dujų.
Šildymo kainos ypač aktualios senjorams ir šeimoms su vaikais. Norisi ne tik mažų sąskaitų už šildymą, bet ir gyvenimo komforto, ko nėra nerenovuotuose pastatuose – čia mokamos „kosminės“ sumos, o šiluma namuose neužsibūna, kiaurai eina laukan. Tad nuo liepos mėnesio sparčiai augant elektros ir dujų kainoms, diskutuojama apie lengvatas, įsivaizduojant, kad tai sumažins finansinę naštą gyventojams. Deja, tai menka išeitis. Sparčiai senkant dujų ir naftos ištekliams ir augant vartojimui, kainos nenumaldomai kils, kad ir kokias lengvatas taikytume, o didėjantis subsidijavimas taps augančia našta valstybei, kuri neturės jokios pridėtinės vertės.
Ar galime sau leisti subsidijuoti dujas, kurių vartojimą norime mažinti ir palaipsniui iš viso atsisakyti? Be abejonės, labiausiai pažeidžiamos gyventojų grupės turi sulaukti valstybės pagalbos, kompensacijų už šildymą. Socialinės paramos poveikis yra visai kitoks nei specifinės lengvatos dujų pramonei. Tuo tarpu PVM, akcizo lengvatos dujų ar elektros tiekėjams, taršos mokesčio mažinimas ir pan. didžiausią naudą duoda ne labiausiai nepasiturintiems gyventojams, o energetikos gigantams.
Deja, dujų lobistų labiausiai paveiktame Vilniuje sąskaitos už šildymą šiais metais, prognozuojama, išaugs iki 70 proc. Ir aš galiu tik įsivaizduoti, kaip į tokią žinią reaguoja dalis sostinės gyventojų. Gamtinės dujos Vilniuje vis dar sudaro didžiąją dalį viso kuro, iš kurio gaminama šiluma. Kai dalis savivaldybių jau kelis kartus atnaujino biokuro naudojimo technologijas, mūsų modernioji žaliąjį paspirtukų transportą propaguojanti sostinė vis dar didžiuliais kiekiais kūrena rusiškas dujas, o biokuro technologijos čia vis dar skamba kaip futuristinė vizija. Vilniečiai yra be galo pakantūs žmonės, kad vis dar sutinka krauti turtus už dujas „Rubikonui“.
Elektros ir dujų kainų kilimas yra nuolatinė tendencija, dėl to Lietuvoje jau porą dešimtmečių, o dabar jau ir Europos Parlamente dirbu su šia tema, kad išspręstume šią gyventojams jautrią ir kone labiausiai per pinigines kertančią problemą. Ir tai nėra vien Lietuvos problema. Visoje Europoje šiuo metu viena iš karščiausių temų yra stipriai kylančios energijos kainos.
Ne paslaptis, kad tiek Lietuva, tiek ir ES šalys vis dar yra stipriai priklausomos nuo dujų, daugiausiai – nuo rusiškų. ES atsisakinėja anglies ar kito iškastinio kuro, taip pat dalis valstybių uždarinėja branduolines jėgaines, Europoje vidinė pasiūla mažėja. Susidarius tokiai situacijai, Rusija deda visas pastangas, kad ji išplėstų dujų vartojimą Europoje, kad nesivystytų Europos atsinaujinančios energetikos projektai. Rusijai tai labai naudinga tiek komerciškai, tiek geopolitiškai.
Gamtinių dujų lobistams paranku skleisti mitą, kad energija brangsta dėl naujų Žaliojo kurso mokesčių, ir įtikinėti gyventojus, kad pigiausia energija – tai dujos iš kaimynų, su kuriais tik reikia palaikyti draugiškus santykius.
Deja, priešingai – kainos auga dėl sprendimų, palaikančių dujų vartojimą. Dėl to, kad valdžia nedaro ryžtingų sprendimų didinant nepriklausomybę nuo išorės energijos tiekėjų. Ir dujų terminalai čia tikrai nėra pakankama „gelbėjimosi valtis“. Ar pasiteisino investicijos į suskystintų dujų laivą-saugyklą „Independence“? Kur tos žadėtos pigios dujos?
Taip pat ir savivaldybių lygmenyje. Antai, Lietuvos atveju Vilniaus valdžia rado pačių įvairiausių priežasčių delsti, prisiklausę „ekspertų“, teigiančių, jog „neverta renovuoti, paprasčiau nugriauti ir statyti naujus“. Tokie pasisakymai stabdė pastatų renovacijos procesus, kompromitavo pačios renovacijos idėją, sėjo abejones gyventojams. Taip buvo kalbama dešimtmečius, o daugeliui senų namų rajonuose gyvenančių žmonių tokios kalbos iki šiol atsieina dar didesnes sąskaitas už šildymą kiekvienais metais.
Ignalinoje jau prieš daugelį metų ne tik susivokta, bet ir pilnai renovuoti visi viešieji pastatai bei visi daugiabučiai gyvenamieji namai, atnaujintas ir pritaikytas biokurui visas šilumos ūkis, įdiegtos energijos taupymo technologijos. Vengimas pereiti prie biokuro, neskubėjimas renovuoti pastatų sukuria palankias sąlygas ne kam kitam, o iškastinių dujų gamintojams.
ES mastu, vienas iš rusiškų dujų vartojimą išplečiančių projektų yra dujotiekis iš Rusijos į Europą „Nord Stream 2“. Putino dujotiekis yra ne kas kita, kaip priemonė išlaikyti Europą priklausomą nuo Rusijos dujų ir užkirsti kelią Europos žaliajam kursui. Šalys, prisijungdamos prie šio projekto, praras impulsą paspartinti perėjimą prie klimatui neutralios Europos.
Tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip atskiros šalys narės sprendžia labai trumparegiškai, matydamos labai trumpalaikę komercinę naudą. Tačiau tikrasis kelias į energetinį stabilumą, saugumą, savarankiškumą yra investavimas į atsinaujinančią, vietinę energetiką, kuri ne tik leistų atsiriboti nuo Rusijos įtakos, bet ir užtikrintų daugybę darbo vietų europiečiams, turėtų teigiamą poveikį Europos šalių ekonomikoms.
Nemažai atsinaujinančios energetikos projektų jau vystoma, tačiau prisirišimas prie rusiškų dujų ir jų lobistų skleidžiami mitai stabdo tikrąjį proveržį, riboja visų galimybių išnaudojimą. Europa dar turi daug potencialo tiek saulės, vėjo, tiek biokuro, medienos atliekų panaudojimo, tiek rūšiuojamų atliekų, biodujų gamybos srityse. Be abejonės, reikalingas ir tam tikras kainų reguliavimas, kad viršpelniai netaptų svarbiau už atsinaujinančios energijos prieinamumą vartotojams.
Lietuvoje (čia nekalbu apie Vilnių) mes padarėme tikrai nemažą pažangą su šilumos energija, panaudojus biokurą jos gamybai. Pasvarstykim, kokias sąskaitas vis dar gautų įvairių savivaldybių gyventojai už šildymą, jei iškastinis kuras vis dar būtų pagrindinis, kaip dabar yra Vilniuje? Net įvertinus investicijas į šilumos ūkių atsinaujinimą, pritaikymą biokurui, paskaičiuokime nežmonišką gamtinių dujų kainos kilimą per šitiek metų. Man tai labai aiški iliustracija, kad šis elektros kainų kilimas tiek Lietuvoje, tiek Europoje lygu dujų kainų krizei ir vienintelis būdas ją spręsti – tai mažinti dujų vartojimą, didinant vartojimo efektyvumą (renovacija, taupančios energetikos technologijos) ir keičiant dujas atsinaujinančiais ištekliais.
Renovacija leidžia sutaupyti apie pusę sunaudojamos energijos, kurios didžiąją dalį vis dar gaminame iš iškastinio kuro ir mes beprotiškai ilgai uždelsėm bei iššvaistėm milžiniškus kiekius šilumos. Dar labai daug turime nuveikti savo šalyje, ypač Vilniuje, tačiau žvelgiant globaliai, Europa atsilieka dar labiau nei Lietuva. Europos Sąjungoje net 75 proc. pastatų energija vartojama neefektyviai! Šiuo metu kasmet renovuojama tik 1 proc. viso pastatų ūkio! Pastatų sektoriui tenka 40 proc. Europoje suvartojamos energijos, tad šitą rinką dujų gamintojai siekia išsaugoti bet kokia kaina, nes jiems kiekvienas renovuotas namas reiškia didžiulį nuostolį.
Dar vienas iš paprasčiausių, itin praktiškų sprendimų yra miestų apšvietimo pertvarkymas. Lietuvoje ir Europoje daugiausiai miestų gatves apšviečia vadinamosios natrio lempos, kurių galingumas yra apie 200 W. Tačiau jau senokai tam yra gaminami LED gatvių šviestuvai, kurių galingumas siekia 20 W. Dalyje savivaldybių pokyčiai vyksta, Ignalinoje jau kelis metus gatves apšviečia LED lempos. Žiemą švinta vėlai, o temsta labai anksti. Tai puiki investicija, taupanti energiją ir leidžianti gyventojams jaustis savo mieste saugiau bei komfortiškiau, nes savivaldybės gali sau leisti apšvietimą palikti ilgesniam laikui. Tai puikūs pavyzdžiai, kaip žmonių labui galima panaudoti ES atsigavimo fondo lėšas.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasigirsta radikalios kritikos pasirinktam Europos žaliajam kursui, kuri beveik artima klimato kaitos neigimui. Tačiau aš ir mano Žaliųjų/ELA frakcija Europos Parlamente Europos Komisijos pasirinktas kryptis palaikome. Mes matome save kaip sąjungininkus, kurie dažnai kritikuoja ne dėl pasirinktų krypčių, o dėl realių veiksmų stokos. Mes siūlome konkrečias priemones, kad deklaruojama žalios, skaitmenizuotos, išmanios, socialiai teisingos ir klestinčios Europos vizija virstų „kūnu“. Kad energijos kainos žmonėms nebekiltų, turime pagrindinę misiją – tuos žaliuosius sprendimus realiai įgyvendinti.
Užsk. Nr. BR-28
