Burbiškio dvare – jubiliejinių metų akcentas
Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis (Radviliškio r.) įkūrimo 30-metį pažymėjo konferencija-seminaru, filmo peržiūra, lapkritį lankytojams bus pristatyta ir jubiliejui skirta paroda.
Renginio dalyvius pasveikinęs Radviliškio rajono meras Vytautas Simelis dėkojo muziejaus darbuotojams už nuveiktus darbus ir linkėjo sėkmės ateityje saugant ir populiarinant krašto istoriją.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorė dr. Laura Prascevičiūtė pristatė muziejaus kūrimo istoriją. Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis įsteigtas 1991 metais, bet sumanymo bei kūrimo laikotarpis yra gerokai ilgesnis.
Egidijui Prascevičiui muziejaus įkūrimo idėja gimė dar 1978 metais – pirmiausia kaip siekis išsaugoti tuo metu apleistą, niokojamą Burbiškio dvaro sodybą. Atlikęs Daugyvenės upės slėnyje išlikusių paveldo objektų ir kraštovaizdžio analizę, nuo 1984 metų E. Prascevičius ėmė kelti kompleksinio muziejaus-draustinio įkūrimo idėją.
Muziejaus kompleksas apima keturis skyrius: Burbiškio dvaro istorijos, Kleboniškių kaimo buities, Raginėnų archeologijos ir Šeduvos kraštotyros.
Jubiliejui skirtoje konferencijoje-seminare pranešimus skaitė prof. dr. Gintautas Zabiela, dr. Rasa Bertašiūtė, dr. Salvijus Kulevičius, dr. Dalė Puodžiukienė.
R. Zabiela akcentavo archeologijos paveldą – pranešime „Raginėnų archeologijos komplekso reikšmė“ apžvelgė atliktus tyrimus, radinius, komplekso svarbą regiono kontekste. Raginėnų archeologijos kompleksą sudaro 15 archeologijos ir mitologijos paveldo objektų. Šie objektai – sudėtinė muziejaus ekspozicijos po atviru dangumi dalis.
G. Bertašiūtė dėmesį sutelkė į gatvinių kaimų ir liaudies architektūrą – skaitė pranešimą „Kleboniškių gatvinis kaimas: tęsti pradėtus darbus“.
Pasak R. Bertašiūtės, prieš 30 metų buvo mestas iššūkis – išsaugoti tai, kas pasmerkta, ir suderinti tai, kas nesuderinama.
Pranešėja pateikė medinės architektūros saugojimo Lietuvoje pavyzdžių – teigiamų patirčių ir klaidų. Kleboniškių kaimas, jame tęsiami darbai – vienas iš sektinų pavyzdžių. Šią vasarą Kleboniškių kaimo buities skyriuje žiniomis dalijosi medinio architektūros paveldo specialistai – vyko seminaras „Medinis Lietuvos architektūros paveldas nuo kaimo iki dvaro” ir praktiniai užsiėmimai: meistrai tvarkė ir keitė tvoras, stogo dangas.
Tradicinę meistrystę R. Bertašiūtė išskyrė kaip svarbiausiąją medinės architektūros autentiškumo skalėje. O muziejus – tai vieta, kur saugoma atmintis ir patirtis – taipogi ir medžio kultūros.
S. Kulevičius pranešime „Dvarų atminties vingiai ir Burbiškio dvaro atgaivinimo fenomenas“ priminė: dvarai Lietuvoje skaičiuoja 500 metų istorijos, beveik visą tą laiką buvo pagrindinis šalies politikos, ekonomikos, kultūros, pažangos veiksnys.
Mokslininkas išskyrė dvi lietuviškąsias dvarų sampratas: tradicinį, senąjį požiūrį ir naująjį požiūrį.
1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę, senieji dvarai ir naujoji Lietuva buvo du skirtingi pasauliai, besiremiantys skirtingomis tapatybėmis ir skirtingais didžiaisiais pasakojimais. 1918–1940 metų lietuvių muziejuose dvaro tema iš esmės neegzistavo, nors potencialas buvo didelis: 1940–1941 metais Lietuvoje 500 dvarų sodybų rasta 10 000 kilnojamųjų vertybių.
Sovietmečiu meninė vertė tapo viena iš legalių galimybių dvarų reliktams patekti į muziejų ekspozicijas, bet jie suvokti kaip universalūs meno kūriniai, eliminuojant ar minimalizuojant dvaro temą ar net sąvoką.
1991 metais Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje pradėta kurti ekspozicija buvo skirta būtent dvaro istorijos ir kultūros temai. Pasak S. Kulevičiaus, taip gimė vienas pirmųjų Lietuvoje dvaro muziejų – nebe muziejus dvare, o būtent dvaro muziejus.
Pastaraisiais dešimtmečiais ankstesnį dvarų temos ignoravimą ar nuvertinimą Lietuvoje pakeitė dvaro, kaip atskiro ir savito paveldo, samprata. Nuo įkūrimo pradžios Burbiškio dvare muziejininkai stengiasi aktualinti ne tik architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas. S. Kulevičiaus teigimu, svarbiausias Burbiškio dvaro pasiekimas ir vertė – būti ir išlikti autentišku.
D. Puodžiukienė aptarė Radviliškio rajono medinių dvarų sodybų ankstyvuosius tyrimus 1991–1998 metais. Per šį laikotarpį tyrinėtos 33 dvarų, 8 palivarkų, 2 bajorkaimių sodybos.
Pagrindinis tyrimų objektas buvo medinė architektūra, o informacijos šaltiniai – statiniai ir kiti sodybų elementai, pateikėjų pasakojimai. Medinės architektūros kaitą, praradimus pranešėja iliustravo nuotraukomis. Mokslininkė akcentavo medinių dvarų reikšmę ir išsaugojimo ateities kartoms svarbą.
Jubiliejui skirtame renginyje vyko ir dokumentinio filmo „Įeiti draudžiama“ (1989 m.) peržiūra. Filme kalbama apie sovietmečiu apleistus vertingus Lietuvos dvarus, keletas epizodų skiriama ir Burbiškio dvarui. Tai – pirmas profesionalus filmas, kuriame matyti dvaro parko restauravimo pradžia, jau nuveikti darbai. Nors nuotaikos dar gūdžios, dedamos didelės pastangos išsaugoti paveldą.
„Dvarai yra ne tik Lietuvos kraštovaizdžio elementai, bet dvarai yra ir Lietuvos kultūros elementai“, – filme sako muziejaus įkūrėjas E. Prascevičius, primindamas, jog Burbiškio dvare lankėsi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basnavičius, broliai Vileišiai, kiti kultūros veikėjai.
Žiūrint filme įamžintus nuniokoto Burbiškio dvaro vaizdus, šiandien sunku suvokti tuometį barbarizmą. Dabar muziejaus kompleksas yra pripažintas viena patraukliausių Lietuvos turizmo vietovių.
Po konferencijos-seminaro renginio dalyviai pakviesti į rengiamą parodą, skirtą muziejaus trisdešimtmečiui. Visą parodą lankytojai galės apžiūrėti nuo lapkričio mėnesio.
