Miestelio vaizdą keičia bendruomenė

Kėdainių rajone esančios Krakės šiemet švenčia 600 metų įkūrimo jubiliejų. Kuo gyvas miestelis, kokių pokyčių įvyko jame, ką krakiškiai ir svečiai dar pamatys ar išgirs? Atsakymų į šiuos bei kitus klausimus ieškojo „XXI amžiaus“ korespondentas, lapkričio pradžioje kalbėdamasis su Krakių bendruomenės pirmininke Daiva DUBINKIENE.

Krakių bendruomenės svetainė labai pagyvina miestelio centrą. Kaip kilo mintis turėti tokią?

Miestelėnams nereikėjo sukti galvos, kur tinkamai pavalgyti. Viešojo maitinimo įstaigėlė veikė nuo žemės ūkio bendrovės laikų, tik dabar ji kito savininko rankose. Tačiau norėjosi, kad Krakėse būtų aukštesnio lygio ir platesnio veikimo spektro vietelė, kur būtų galima ne tik pavalgyti, bet ir rengti teminius vakarus, pasėdėti prie kavos puodelio, netrukdomai pasišnekėti, padiskutuoti, paminėti asmeninę šventę. Viskas prasidėjo nuo to, kai 2018 metais pateikėme paraišką „Viešosios erdvės, skirtos vietos gamintojų maisto produktų pristatymui į rinką įkūrimas“ pagal veiklos sritį „Bendradarbiavimas įgyvendinant vietinio lygio populiarumo veiklą, skirtą trumpoms tiekimo grandinėms bei vietos rinkoms plėtoti“ Europos Sąjungos paramai gauti.

Suprantu, kad nekantriai laukėte pinigų, bet ne mažiau buvo svarbu, kad jie tinkamai būtų panaudoti. Pirmiausia – apie patalpas. Kaip jas pavyko rasti?

Tuščių patalpų Krakėse daug. Stovi apleistas didžiulis prekybos centras, nenaudojamas ir kultūros centro antrasis aukštas. Bet tas patalpas valdo gausybė savininkų. Tai – dar nuo kolūkio laikų, kai jas galėjo nusipirkti už investicinius čekius. Visa tai įteisinti būtų buvę nepaprastai sunku, būtų buvęs ilgas biurokratinis procesas.

Tada kreipiausi į privatų asmenį, kad išnuomotų dalį namo miestelio centre. 1918 metais statytas pastatas atrodė labai suvargęs. Projekto lėšomis jį suremontavome, susipirkome virtuvės įrangą, svetainės baldus. Galima sakyti, pusantrų metų jau tai turime. Nuomos sutarties galiojimas baigsis 2023 metais.

Ar tą plotą neketinate išsipirkti, nepageidaujant viso namo? Nuoma – lyg po kojomis papilta rusenančių žarijų krūvelė. Juk gali atsitikti ir taip, kad nebepratęs nuomos sutarties…

Mums tai būtų dideli pinigai, juos turime užsidirbti. Tapti savininkais lieka mūsų rožine svajone. Nebent atsirastų turtingas investuotojas.

Kaip sekasi šis verslas?

Verslą varžo siautėjanti koronaviruso pandemija. Pradėjus dirbti 2020 metų birželį, lapkritį buvome priversti veiklą nutraukti. Beveik per pusantrų metų daugiau negu aštuonis mėnesius svetainė neveikė. Turėjome išlaidų, ne vien apmokėti elektros energijos sunaudojimą.

Manau, atėjo laikas pakalbėti apie bendruomenės svetainę. Kas jos neaplenkia?

Domitės kasdieniniu maitinimu svetainėje? Pavalgyti į ją užsuka pravažiuojantys, keliaujantys kažkokiais reikalais. Vietos ūkininkai ima maistą savo darbininkams. Yra kelios moterys senjorės, kurios kasdien ima maistą, nesivargina namuose stovėti prie puodų. Pasitaiko norinčių joje kažką švęsti. Klientai – suaugusieji.

Kokiais valgiais bandote nustebinti?

Daugumai svečių rūpi žydiški patiekalai, bet juos gaminame pagal užsakymą. Šiaip siūlome kepsnį, sriubą ir desertą. Kasdien – šviežias ir sotus maistas. Jo gamyboje nenaudojami jokie pakaitalai. Daržovės išaugintos ūkininkų. Šiaip produktus perkame prekybos įmonėse, jų virtuvėje reikia labai daug. Už 5–6 eurus galima sočiai pavalgyti. Tai nėra pigu. Bet porcijos didelės. Be to, kainuoja elektra, patalpų nuoma, reikia atidėti darbuotojų atlyginimams, mokesčiams valstybei.

Galėčiau užsisakyti mūsų nacionalinio valgio – cepelinų?

Jų negaminame, kadangi juos daro kitoje miestelio valgykloje. Šiemet labai brangios bulvės. Šiandien už jų kilogramą mokėjau 70 centų. Pavasarį turbūt už tokį pat kiekį mokėsiu 1 eurą. Pagaminti cepelinus, reikia daug bulvių. Bet nebūsi užtikrinta, ar pavyks parduoti.

Kokia tikroji bendruomenės svetainės paskirtis?

Pradėjome dirbti dviem kryptimis. Viena jų – kasdieninis maitinimas. Antroji – parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti vietinio spaudimo aliejaus, medaus, kitų rajono gyventojų gaminamų produktų. Taip ir sukomės. Tačiau išlaikyti dvi maitinimo įstaigas (kita yra kitur, irgi privati) tokiame miestelyje sunkoka. Tada pateikėme paraišką naujam projektui „Krakių krašto kultūrinio ir kulinarinio paveldo išsaugojimas“. Jo lėšomis sukūrėme edukacinę programą: „Žydų kaimynystei 150 metų: kodėl „žydiškai“ reiškia „ atvirkščiai“? Ji startavo 2021 metų liepos 1 dieną. Tai suteikė vilties išgyventi. Ši, trečioji, mūsų verslo šaka padeda išsilaikyti svetainei.

Ar populiari ši programa?

Iki šios dienos su ja supažindinome 32 grupes, arba pas mus pabuvojo apie 600 žmonių. Per tuos keturis mėnesius sulaukėme svečių iš visos Lietuvos. Daugiau domisi lietuviai, atvažiuojantys švęsti gimtadienių, privačių švenčių. Lankosi norintys sužinoti apie žydų gyvenimą Krakėse XVIII–XIX amžiais, apie jų kultūrą, tradicijas, paragauti tradicinių žydiškų patiekalų.

Užsakymai užpildyti lapkričiui, jie pildomi ir gruodžio savaitgaliams. Sulaukėme užsakymų net sausio mėnesiui. Taigi, atradome naują nišą. Daug prirašyta apie žydų holokaustą prieš 80 metų. Bet kaip gyveno žydai šeimose, kokios buvo jų tradicijos, labai mažai žinoma ir tuo itin domimasi.

O kokia žydų bendruomenė buvo Krakėse?

1733 metais vykusio miestelio gyventojų surašymo duomenimis, rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad Krakėse gyveno apie 400 lietuvių ir 5 žydų šeimos. Manoma, kad tai buvo pirmosios į miestelį atsikėlusios žydų šeimos, ėmusios kurti Krakių štetlą. Apie 150 metų krakiškiai gyveno kaimynystėje su žydais. Minėdami Krakių miestelio 600 metų jubiliejų, pabandėme plačiau sužinoti, kaip jie čia gyveno, pavyko surankioti tai, kas dar yra išlikę rašytiniuose šaltiniuose, amžininkų prisiminimuose. Taip sukūrėme edukacinę programą tiesiog iš pagarbos tautai, kuri prisidėjo prie miestelio kūrimo. Ir kuri vieną dieną buvo ištrinta iš jo istorijos. 1941 metų rugsėjo 2 dieną jie visi buvo išvaryti ir sušaudyti Peštiniukų kaime.

Vadovaujate bendruomenei, esate projekto „Krakės – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ koordinatorė. Dar dirbate kultūros centre meno vadove ir mokytojaujate Mikalojaus Daukšos gimnazijoje. Ar ne per daug vienai?

Myliu Krakes. 33 metai čia gyvenu. Beje, mano gimtinė už 15 kilometrų nuo čia. Mano nuostata tokia: kol Krakėse gyvenu, turiu daryti viską, kad miestelis garsėtų. Ši vietovė daug kam žinoma Lietuvoje. Ypač pagarsinome švęsdami jos 600 metų sukaktį. Atvykusieji dalyvauti edukacinėje programoje – giminės, kolektyvai ar šiaip žmonės – turi galimybę pasivaikščioti po miestelį, susipažinti su jo gyvenimu, užsukti į parduotuves, tuo paremdami smulkųjį verslą. Pasitaiko grupių, kurios užsisako ir ekskursiją po Krakes. Ir nustemba, kai sužino, kad miestelis turi tokią gilią istoriją, yra ką jame aplankyti. Atėjusiems pavalgyti į svetainę, dar pašnekame apie gyvenimą žydų bendruomenėje. Tokias ekskursijas veda kitas žmogus, aš – tik edukacines programas.

Tikriausiai jūsų galvoje jau kirba nauji sumanymai?

Jau dirbame prie naujos edukacinės programos. Bandysime įpūsti veiklos Mikalojaus Katkaus memorialiniam muziejui Ažytėnuose. Prieš 90 metų buvo atspausdinta šio rašytojo „Balanos gadynė“.

Neišgirstate iš savo vyro priekaištų, kad retsykiais laiku nepateikiate pusryčių?

Robertas – ne tik mano tiesioginis viršininkas darbe, yra kultūros centro direktorius, bet jis ir dalyvauja edukacinėje programoje, veda ekskursijas. Gerbia jis tai, ką darau. Kas žinoma apie žydų gyvenimą Krakėse, praktiškai jo surinkta.

Kaip prie miestelio šlovės prisideda pati bendruomenė?

Kaip ir visur, pasitaiko palaikančių ar abejojančių. Stiprus lyderis apie save sugeba suburti 5–6 žmonių komandą, su kuria pasitaria, pritaria jo idėjoms, pataria, pagelbėja. Bendruomenė nėra kaip vienas kumštis. Šeimoje, jeigu joje 4–5 asmenys, irgi visko pasitaiko. Visko būna ir bendruomenėje. Yra apkalbų, pavydo, nepritarimo.

Svarbu pačiai, kad esi teisingame kelyje. Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas.

O jei norite apsišvarinti, pasitvarkyti, kiek žmonių ateina į talką?

15–20 krakiškių. Ypač čia aktyvus jaunimas. Šiemet seniūno iniciatyva išdažytos, nubaltintinos bažnyčios sienos iš vidaus. Reikėjo pašveisti grindis, suolus. Talkose aktyviausiai reiškiasi jaunimas ir senjorai. Senjorai – aktyviausi ir miestelio renginių bei meno kolektyvų dalyviai. Pagarbos pelno vidutinio amžiaus, tarp 40 ir 50 metų, krakiškiai. Jie kaip pridera gyvena, dirba, kartais ne viename darbe, grįžę turi sužiūrėti vaikus, o kitoms veikloms mažai lieka laiko. Bet jie pritaria vykdomiems pokyčiams miestelyje. Kai reikia, ir pagelbėja.

Kas jau padaryta, tikriausiai jūsų netenkina. Ką esate numačiusi, kad pakeistumėte miestelio veidą?

Norime susitvarkyti miestelyje Meilės salą, kuri vyresniesiems žadina gražius prisiminimus. Ten vykdavo koncertai, vakaruškos, ten bėgo jų jaunystės dienos. Jau surengėme dvi talkas ir iškirtome beverčius krūmus. Susipirkome betonines plyteles, suoliuką, šviestuvą ir pavasarį su seniūnijos ūkio personalo pagalba bandysime įsivesti elektrą, pasėti žolę, pasodinti augalus. Ir taip susikurti dar vieną gražią erdvę.

Ar gerus jūsų norus padeda įgyvendinti Krakių seniūnija?

Sėkmingai bendradarbiaujame su seniūnija, su jos vadovu. Galima rašyti įvairius projektus, bet daugelį be jų pagalbos nepavyktų įgyvendinti.

Ar projektus rašote jūs viena?

Padeda ir dukra, irgi dirbanti kultūros centre, jauna, kupina šviežių idėjų ir sumanymų. Su vyru užauginau keturis vaikus ir visi jie netapo abejingi Krakėms.

Malonu buvo pasikalbėti. Dėkoju ir linkiu, kad jūsų idėjos taptų tikrove.

Krakės, Kėdainių rajonas