Tas paslaptingasis Keturiasdešimt Totorių kaimas
Vos už 16 kilometrų nuo Vilniaus yra kaimas neįprastu pavadinimu – Keturiasdešimt Totorių. Teigiama, kad tai – viena pirmųjų Lietuvos totorių gyvenviečių, greičiausiai įkurta XIV amžiaus pabaigoje, kai į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę su savo šalininkų likučiais atvyko nugalėtas Aukso Ordos chanas Tochtamyšas. Esą šio kaimo ištakos buvo totorių karių stovykla, vėliau išaugusi ir suformavusi bajorkaimį.
Beje, šiemet, Seimo paskelbtais Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais, šis kaimas sulaukia išskirtino susidomėjimo.
Kaimo ašis – mečetė
Atvykstantys svečiai pažintį su Keturiasdešimt Totorių kaimu paprastai pradeda nuo pačiame jo centre stovinčių medinių maldos namų (mečetės), kurie yra viena iš keturių šiandien Lietuvoje veikiančių musulmonų šventyklų. Pasak totorių bendruomenės pirmininkės Fatimos Buinovskos, dažnai vedančios ekskursijas į šį kaimą atvykstantiems žmonėms, Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė yra pati seniausia, pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais, apie tai rašoma ir ant jos sienos prikabintoje lentelėje. Ši mečetė – vienintelė Lietuvoje, kuri neturi mihrabo – ypatingo mečetės elemento, marmurinėmis ar keramikinėmis plytelėmis išpuoštos nišos sienoje, kuri pažymi kryptį į Meką. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte gyvena tikintieji, jiems būtina melstis veidu į Meką, musulmonų pranašo ir islamo įkūrėjo Mahometo gimtąjį miestą. Mečetės sienas tradiciškai puošia kaligrafiškai arabų kalba užrašytos ištraukos iš Korano (muhirai), jos grindys išklotos margų raštų kilimais, ant kurių meldžiamasi atsiklaupus, lenkiamasi iki pat žemės.
Napoleono žygio į Maskvą metu totorių maldos namai buvo sudeginti. Dabartinė medinė mečetė pastatyta 1815 metais, ne kartą remontuota. Kaip pastebėjo Keturiasdešimt Totorių kaimo totorių bendruomenės pirmininkė, Vilniaus rajono Centrinės bibliotekos filialo vyriausioji bibliotekininkė Fatima Buinovska, šiemet taip pat buvo pakeista dalis mečetės stogo ir vandens latakai, ji perdažyta.
Atskirtos patalpos vyrams ir moterims
Kaip būdinga Rytų religijų maldos namams, vyrai ir moterys čia meldžiasi atskirai. Mečetė padalyta į dvi dalis – vyrų ir moterų. Vyrų dalis didesnė, atskirta nuo moterų pusės siena su niša viduryje, kurią dengia užuolaida. Į mečetę vyrai ir moterys įeidavo pro skirtingas duris, taip yra ir dabar, tik po paskutinės restauracijos vietoj dviejų prieangių padarytas vienas bendras, kurį puošia fotografijų paroda. Nuotraukose – totorių šventikai, Keturiasdešimt Totorių kaimo tikinčiųjų gyvenimo ir švenčių vaizdai.
Beje, nuo 1996 metų Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė yra sakralinės reikšmės valstybės saugomas istorinis ir architektūrinis paminklas. Norint užeiti pasidairyti į Keturiasdešimt Totorių mečetės vidų, derėtų iš anksto susitarti telefonu su bendruomenės pirmininke.
Šio straipsnio autorei Keturiasdešimt Totorių kaime teko lankytis penktadienį, musulmonams šventą dieną, ir pažintį su kaimu pradėti būtent nuo pamaldų mečetėje. Labiausiai nustebino tai, kad jose dalyvavo vos kelios moterys, o vyrų susirinko bent keliolika. Keturiasdešimt Totorių kaimo totorių bendruomenės pirmininkė F. Buinovska pastebėjo, kad taip būna dažnai, nes moterims malda mečetėje nėra privaloma, jos gali melstis ir namuose juos tvarkydamos ir besirūpindamos šeima, o vyrams privaloma, tad jų suvažiuoja nemažai.
Net ketverios kapinės ir paminklinis akmuo
Iš dviejų pusių mečetę supa musulmonų kapinės, vadinamos mizaru, kuriose, kaip teigė kaimo gyventojai, palaidoti šventikai, kariškiai, didikai ir jų šeimos nariai. Dauguma antkapinių akmenų be jokio užrašo, nors kelis kapus jau puošia ir paminklai. Ant jų užrašai rusų, lenkų ir arabų kalbomis.
„Musulmono kapas neturi būti puošnus. Jis apdedamas trimis, penkiomis ar septyniomis 10–15 cm skersmens akmenų eilėmis. Eilių skaičius turi būti neporinis. Geriausia, kad velionis būtų palaidotas ten, kur gimė“, – sakė F. Buinovska.
Keturiasdešimt Totorių kaime yra ketverios kapinės, vienose palaidojimai siekia dar XV amžiaus laikus, jose galima rasti užrašų arabų kalba.
Netoli mečetės 1997 metais pastatytas paminklinis akmuo, minint 600-ąsiais totorių apsigyvenimo Lietuvoje metines.
Tradicijos ragina į kapus ateiti tik su malda
Veikiančios totorių kapinės yra greta mečetės, vos įvažiavus į kaimą, bene ant aukščiausios kalvos visoje apylinkėje. Nemažai kapų juosia trys arba penkios eilės akmenų, gėlių – labai saikingai.
Musulmonų mirusiųjų pagerbimo tradicijos ragina į kapus ateiti tik su malda.
„Musulmonai neturi ir į Vėlines panašios mirusiųjų pagerbimo šventės, savo artimųjų kapus lanko penktadieniais po pamaldų, arba ketvirtadieniais, prieš šventadienį, juos susitvarko. Galiojo nuostata – į kapines reikia eiti tik su malda, net gėlių nebuvo įprasta nešti, ypač dirbtinių. Svarbi taisyklė – į kapines einama tik dieną, sutemus jų negalima lankyti. Pamaldūs senyvo amžiaus musulmonai net piktinasi, kai žmonės kapines lanko sutemus, ant kapų pristato žvakių. Ir mūsų imamas ragino taip nedaryti – laikytis savo tradicijų, neperimti svetimų“, – sakė F. Buinovska.
Totorių bendruomenės pirmininkė pastebėjo, kad žvakės ant musulmono kapo jo artimiesiems rodo, kad jį aplankė buvę bendradarbiai ar draugai krikščionys. Žmonės supranta, kai per Vėlines aplankiusiems tėvo kataliko kapą, norisi aplankyti ir motinos musulmonės kapą. Tai puiku, tik reikėtų tai daryti dar nesutemus ir be žvakių.
Pavadavimo šifruotės
F. Buinovska pastebėjo, kad į šį kaimą atvykstančius žmones labai domina jo pavadinimas. Teigiama, kad pirmieji totoriai šioje vietoje apsigyveno Vytauto Didžiojo laikais, kai jis, grįžęs iš karo, čia apgyvendino totorius. Viena versija teigia, kad jų buvo keturiasdešimt. Kita pasakoja, kad didysis kunigaikštis anuomet dovanojo totoriams žemės ir suteikė privilegiją – išlaikyti savo tikybą bei papročius. Norėdamas, kad jų greičiau padaugėtų, leido daugpatystę. Vienas totorius vedė keturias žmonas, kurių kiekviena vyrui pagimdė po dešimt sūnų! Šie broliai ėmė ir subūrė kaimą, šiandien vadinamą Keturiasdešimt Totorių kaimu. Trečia sako, kad kaime pirmiausia apsigyveno 4 rotmistrai: Sabolis, Laškutis, Bairašas ir Tygušas. Šis padavimas susijęs su nuo seno šiame kaime gyvenusių totorių pavardėmis: Sobalevskiais, Bairaševskiais ir Togošiais.
Beje, pirmas žinomas kaimo pavadinimas kildinamas iš tiurkiško žodžio „kyrk“, reiškiančio keturiasdešimt. Kalbininkai teigia, kad galima ir kitokia pavadinimo kilmės versija, kuri nebūtų susijusi su konkrečiu skaičiumi, o sietųsi su kitu tiurkišku žodžiu „kyrklar“, reiškiančiu gausą, gausybę.
Istorijos detalės
Šis gatvinis kaimas, įsikūręs kalvoje, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas XV amžiaus pirmoje pusėje. Šis bajorkaimis 1550 metais paminėtas lotynų kalba parašytame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. Istoriniuose dokumentuose buvo rasta informacijos, kad 1582 metais Keturiasdešimt Totorių kaimas į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystės kariuomenę pristatydavęs 24 raitelius, o 1631 metais – 19.
Remiantis Ašmenos žemės raštininko Jano Kierdėjaus 1631 metais atlikta totorių valdų revizija, teigiama, kad Keturiasdešimt Totorių kaime buvo 42 totorių namai. Carinės Rusijos laikotarpiu kaimas tapo daugiataučiu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą atskirų religijų išpažinėjai gyveno skirtingose kaimo pusėse: namai šiaurinėje kaimo pusėje ir prie mečetės priklausė totoriams, o pietinėje kaimo dalyje gyveno krikščionys ir žydai.
Apie šiandieną
Paskutiniojo 2011 metų visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Keturiasdešimt Totorių kaime gyveno 451 žmogus, iš jų 130 totorių. Pasak kaimo totorių bendruomenės pirmininkės, dabar jame gyvena 487 žmonės (rusai, lenkai, lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai), tačiau totorių sumažėjo – liko tik 120.
„Per šimtmečius tie žmonės labai gražiai susigyveno. Pas mus daug šeimyninių ryšių, krikščioniškos ir totoriškos šeimos. Ir tokiose šeimose vaikai paprastai vienas yra musulmonas, kitas – krikščionis. Kol jauni paprastai galvoja, kad tai labai linksma – švenčių dvigubai daugiau, eina ir į bažnyčią, ir į mečetę. O subrendę pajunta nemažai keblumų. Pavyzdžiui, mūsų kapinės yra konfesinės, jose laidojami tik musulmonai, tad mirė moteris musulmonė, palaidos jose, o jos vyras krikščionis bus palaidotas krikščionių kapinėse. Jei musulmonas mirė iki aušros, jį stengiamasi palaidoti tą pačią dieną iki saulėlydžio“, – sakė totorių bendruomenės pirmininkė.
Švenčių daugiau?
F. Buinovska sakė, kad Keturiasdešimt Totorių kaime totoriai švenčia Kurban Bairam (aukojimo šventė), Ramadan Bairam (pasninko pabaiga), Mavlid (pranašo Muhamedo gimimas), Asure Bairam (Naujųjų metų 10 diena pagal mėnulio kalendorių).
„Mūsų kaime totorius per Kalėdas ar Velykas skaldyti malkų tikrai neis – didelė gėda. O per didelę totorių šventę greta gyvenantys krikščionys neis dirbti į daržą“, – pasakojo Fatima, pastebėdama, kad ji gimė ir užaugo Baltarusijos totorių šeimoje. Kiek atsimena, jos tėvų šeimoje Kalėdos ir Velykos taip pat visada buvo švenčiamos.
O pakrypus kalbai apie Ramadano pasninką, F. Buinovska sakė, kad pasninkauja ne visi musulmonai – be vandens ir maisto išbūti visą šviesųjį paros laiką nelengva, ne visi tai gali.
„Jeigu žmogus negali pasninkauti, jei tai kenkia jo sveikatai, jis nuo pasninko atleidžiamas. Yra kelios dienos, per kurias papasninkavęs žmogus taip pat gali gauti nuodėmių atleidimą. O kas nepasninkauja, gal gali pagaminti vakarienę pasninkaujantiems – bus geras darbas. Per Ramadaną visi musulmonai raginami susilaikyti nuo linksmybių, aplankyti ligonius, paaukoti pinigų mečetei ar kapinėms tvarkyti“, – tęsė pašnekovė.
Kuo šie, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metai, bendruomenei buvo išskirtiniai? Pasak F. Buinovskos, jie sulaukė didesnio susidomėjimo totorių kultūra ir tradicijomis, buvo daug renginių, ekskursijų iš visų šalies regionų, ypač domėjosi muziejų ir bibliotekų darbuotojai ir mokytojai su mokiniais. Pašnekovė tikisi, gal ir kitąmet tas susidomėjimas išliks.
