Jaunatviško ir garbingo jubiliato patarimai
Gruodžio 13 dieną 90-ojo jubiliejaus proga pasveikintas Didžiasalyje gyvenantis Bronislavas Pivoriūnas. Jį aplankė ir stiprios sveikatos bei ilgų metų linkėjo savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas ir seniūnas Antanas Pauliukėnas. Seniūnas džiaugėsi, kad Bronislavas yra aktyvus bendruomenės narys, nepraleidžiantis nė vieno renginio, viskuo besidomintis šio krašto šviesuolis. Jau 12 metų našlaujantis, miestelio koplyčioje, Vosiūnų ir Tverečiaus bažnyčiose zakristijono tarnystę einantis vyras savo svečiams pažėrė patarimų ir pasakojo, kas jam suteikia energijos. Tai kasdienė malda, rimta kareiviška mankšta, sveikas, tik namie gamintas, maistas, judėjimas (Bronislavas ir dabar važinėja dviračiu), pirtelės garas ir kasdien suvalgomas šaukštas medaus. 60 metų biteles prižiūrintis vyras juokavo, kad taip jau yra sulaižęs daugiau nei dvi tonas. Bronislavas niekada nėra rūkęs, o stikliuko prie progos neatsisakydavo. Kartais nueina pas daktarą, bet šiaip sveikata nesiskundžia. Kai gydytojas paklausia, kuo jis maitinasi, atsako, kad ,,viską valgo, tik akmenų nesukramto…“.
B. Pivoriūnas yra baigęs žemės ūkio technikumą Kaune ir dar, kaip juokauja, kaimo akademiją, nes tėvai turėjo didelį ūkį, todėl tekdavę daug paplušėti. Vėliau kolūkyje dirbo brigadininku, apsigyvenus Didžiasalyje – tuometinėje gamykloje pamainos meistru. Yra tekę ir mokytojauti, ir net seniūną Antaną darbų mokyti. Seniūnas pasakojo ir dabar dar naudojamas per darbų pamoką jo pagamintas ir mamai dovanotas kočėlas. Vedė Bronislavas jau tais laikais senu bernu vadintas – 28-erių sulaukęs. Kai nei prie jaunimo tiko, nei prie vyresnių, tai ir ėmė žmonos sau ieškoti. Ilgai ieškoti neteko, Dysnos klubo šokiuose surado gražią mokytoją Reginą Čirikaitę. Vedė, dviejų sūnų susilaukė.
Bronislavas turi sodą, taigi vasarą vis mina dviračiu į savo pamėgtą gamtos kampelį. Ten ir upė teka, ir paukščiukai čiulba… O koks malonumas pirtelėje išsipėrus! Mintimis jis dažnai nuklysta į gimtąjį Pivorų kaimą, pirmąją mokyklą, prisimena tėvelius…Dabar jau nieko ten nelikę, viskas krūmais užžėlę… Prisimena ir savo žmoną, ir vieno iš sūnų netektį. Jie Bronislavo jau anapus laukia. Sūnaus Renato sūnaus šeima gyvena Vilniuje, o jis dirba Norvegijoje. Du tris kartus per metus tėvą aplanko, paskambina. Tuo jis ir džiaugiasi. Dar širdį paglosto 4 anūkai.
Mėgsta Bronislavas katalikišką literatūrą paskaityti, klauso Marijos radijo, televizorių pasižiūri. Vyras vis negali atsistebėti, kaip viskas dabar pasikeitę ir žemės ūkyje, ir moksle, ir medicinoje. Jam įdomu stebėti tą pažangą ir keitimąsi, įdomu su žmonėmis bendrauti. Taip ir bėga jo dienos, pripildytos meilės gyvenimui ir Dievo palaimintos. Kai kas paklausia apie vienatvę, vyras su šypsena atsako, kad gyvena ne vienas – gyvena su Dievu, todėl ir vienatvės nejaučia. Jo laikas pripildytas veiklos, gyvenimo džiaugsmo ir Dievo meilės: ,,Jaučiu, kad Dievulis padeda, jis duoda nepastebimai…“.
