Paprastai ir dailiai
Į dirbinius iš medžio – Nukryžiuotąjį, angelą ir sužmogintą velnią – pirmiausia atkreipė dėmesį į sodybą Milvydų kaime užsukęs šių eilučių autorius ir taip užmezgęs pažintį su jų kūrėju, Kėdainių krašto Dailės draugijos nariu Robertu KUPRIU. Jis drožė atsidėjęs, kantriai ir su meile.
Darželinuko dovana auklėtojai
Gimęs ir augęs Kaune R. Kuprys vaikystėje domėjosi menu. Lankydamas darželį iš molio nulipdė arbatos servizą ir jį padovanojo auklėtojai.
Profsąjungos rūmuose lankė taikomosios dailės, mokykloje – piešimo būrelius. Meniškai išprususio vaikino svajonė buvo stoti į Stepo Žuko dailės technikumą. Tačiau tai neišsipildė, kadangi klasės auklėtoja pagrasino parašysianti jam blogą charakteristiką.
Nuo 14 metų Robertas atrodė kaip pradedantis verslininkas. Prekiavo ansamblių plakatais, nuotraukomis, per Klaipėdos uostą atkeliavusia ir didžiuliu deficitu tapusia kramtomąja guma, tuo, ko negalėjo nusipirkti miesto parduotuvėse. Tai buvo ir materialinė parama šeimai. Sovietinės valdžios neapkenčiamas „spekuliantas“ už tai net pateko į nepilnamečių kambario įskaitą.
Pasitaręs su mama, Robertas įstojo į Kauno profesinę technikos mokyklą, norėdamas įsigyti staliaus-baldžiaus specialybę, kuri vėliau jam labai pravertė.
Atviliojo senelio žemė
Kaune turėjo net individualią įmonę. Susipirkus baldų gamybos įrenginius, šis verslas tapo vos ne auksinis, nes be jokių kliūčių įsigyti tinkamus baldus buvo kone visų svajonė. Tuo metu jau laisvėjo prekyba.
Prie Krakių buvo žemės, kurią nupirko Roberto senelis, tėvo tėtė,10 metų uždarbiavęs Amerikoje. Dar būdamas vaikas, Robertas čia rinkdavo vaistažoles ir pardavęs šiek tiek užsidirbdavo. Suaugęs atvažiuodavo į gegužines Krakėse ir susipažino su būsimąja žmona Birute. Į jos namus atėjo kaip užkurys. Parsivežęs iš Kauno baldų gamybos įrangą, sulaukė gausybės užsakymų. Tvirti, iš gryno medžio gaminti, išskirtinio grožio ir sudėtingumo baldai puikuojasi ir Kuprių namuose.
Drožti paskatino rūpintojėlis
Robertą traukė būti arčiau meno. Tuo metu buvo išsisukęs koją ir sunkiai vaikščiojo. Žiūrėdamas televizorių, Vytauto Landsbergio kabinete pastebėjo rūpintojėlį. Šis vaizdas užsifiksavo atmintyje. Robertas putplastyje skutimosi peiliuku išpjaustė savąjį rūpintojėlį. Dirbinys patiko mamai ir dėdei. Šis ir liko Kaune pas jį. Nuo čia prasidėjo kėdainiečiu tapusio V. Kuprio drožinėjimai.
R. Kuprio drožinių yra Lenkijoje, Norvegijoje, kitose Europos šalyse, bet toliausiai –Bostone (JAV). Jis surengė pirmąją savo drožinių parodą Kėdainių kultūros centre. Vėliau vyko dar ne viena tokia paroda. R. Kuprys buvo priimtas į Kėdainių krašto Dailės draugiją. Jo drožinius mielai perka mugėse. Jo darbai – išmąstyti, išbaigti ir labai dailūs. Jų gamybos priemonės – kaltas ar peiliukas, o medis – liepa ir ąžuolas. Negali drožti bet kuriuo metu. Išganinga mintis kartais ateina gulint lovoje. O Krakių šv. Kotrynos vienuolyno įkūrėją iš paveikslo drožė dvejus metus.
Seniūnas pastūmėjo tapyti
Tuometinis Krakių seniūnas Jonas Dalbokas paprašė nutapyti gyvenvietės, kurioje įsikūrusi 60-metį minėsianti moteris, vaizdą. Ten nuvykęs, R. Kuprys pasidarė nuotrauką. Lyg tyčia iš dukros dovanų gavo aliejinių dažų. Tą paveikslą seniūnas žadėjo padovanoti jubiliatei. Kartu jis pastūmėjo R. Kuprį prie tapybos. Jo darbai – paprastučiai, suprantami ir malonūs žiūrėti.
Pirmosios tėvo kūrybos vertintojos – dukros. Eglė baigė Kauno kolegijos Justinio Vienožinskio menų fakultetą, Ieva – kosmetologė, bet irgi neabejinga menui. Tik sūnus Giedrius linkęs prie technikos. Žmona Birutė – taip pat meniškos sielos moteris. Mezga virbalais ir vąšeliu, moka daug ką pasiūti. Ji mokykloje gražiai piešė.
Leido užsiimti kūryba
Milvydų kaime gyvenantys Birutė ir Robertas Kupriai jau sulaukė trijų anūkių. Kai jas krikštijo, senelis joms dovanojo po savo drožinį, kurį ir pašventindavo. Joms tai tapo kaip angelas sargas. Milvydiškio dirbinių, vaizduojančių šeimos židinį, pageidauja turėti jaunavedžiai.
Kai buvo maži vaikai, Kupriai gyveno ūkiškai: laikė net tris karves, augino kiaulių. Šiuo metu tik lesina paukščius. „Nebėra kam valgyti“, – sakė B. Kuprienė.
Prieš porą metų R. Kuprys ėmė kažkaip keistokai vaikščioti, lyg būtų gerokai išgėręs. Patarė kreiptis į medikus. Jam nustatytas 50 procentų neįgalumas.
„Bet leido pamažėle ir atsargiai drožti“, – tokiu gydytojų sprendimu džiaugėsi 60-metis R. Kuprys.
