Bronis Ropė. Padėkime tašką „pigių“ Putino dujų istorijoje – nebemaitinkime jo režimo
Vien dėl to, kad nekenčiate konservatorių – nebūtina mylėti Putino! Kaip ir nekenčiant Putino, nebūtina mylėti konservatorių. „Rusai puola“ retorikoje didžiausia neteisybė yra nuostata prieš pačią tautą – rusofobija. Ir ši nuostata tikrai yra žalinga. Tuo tarpu kovoti mes turime ne prieš rusus, o prieš diktatūrą, autoritarinį režimą, prieš propagandos mašiną, verčiančią mus klaidžioti tarp netikrų istorijų, stabdančią mūsų visuomenės tiek mentalinę, tiek technologinę pažangą.
Nieko keisto, kad mano kartos žmonėms išsprūsta sovietinės nostalgijos posakių, prisiminus nemokamą vandenį ar nemokamą benziną. Nieko keisto, kad mes dar kartais įtariai žiūrime į „importines“ idėjas iš Vakarų, pavyzdžiui, į Europos žaliojo kurso siekius. Man vis dar tenka sutikti tautiečių, kurie yra pasirengę draugauti su diktatoriais vardan „pigesnių“ dujų ar net „pigios“ brangia katastrofa tiksinčios Astravo atominės elektrinės energijos. Bet nepamirškime, kad diktatoriai tais, rodos, visai nekaltais mūsų norais sumaniai naudojasi.
Tad, nepaisant išskaičiavimo, prisiimkime atsakomybę prieš savo vaikus, prieš savo anūkus. Aš noriu, kad mano vaikai ir vaikaičiai gyventų pasaulyje, kuriame nėra jokios autoritarizmo formos. Kuriame nėra karo grėsmės. Todėl nebemaitinkime šių baisių režimų jokiais pateisinimais! Jokiais!
Kol kas mes juos maitiname ne tik saviapgaule „nieks mūsų nepuola“, „nesipykim su kaimynais“, bet ir milijardais eurų kasmet šeriame Putino režimą. Taip! Tokiomis sumomis jį maitina Europa! Nepaisant Putino viražų, 2020 m. Europos Sąjungos šalys iš Rusijos importavo prekių ir paslaugų už beveik 108 milijardus eurų. Tapome dar labiau priklausomi nuo Rusijos energijos šaltinių. Gėda klausytis tų kelių euroskeptiškų europarlamentarų, kurie apie Putiną kalba kaip apie nukentėjusią nuo Vakarų pusę. Bet dar labiau gėda girdėti aukštus Europos pareigūnus ir politikus, kurie pasirašinėja vieną po kitos Putiną smerkiančias rezoliucijas, o kita ranka gamtines dujas ir branduolinį kurą ramiai įtraukinėja į tvarių investicijų sąrašus taksonomijos dokumentuose.
Tie patys politikai iškilmingai karpo atidarymo juosteles Rusijos dujotiekio į Europą „Nord Stream 2“ projekte, vengia reikšmingai didinti atsinaujinančios energetikos vystymo įsipareigojimus, „snūduriuoja“ ant dujų „adatos“ ir iš šitos priklausomybės krauna milijardus Putinui bei jo tankams. Šitaip mes išduodame savo vaikus. Taip mes juos klaidiname ir perduodame veidmainystės tradicijas. Aš noriu, kad visa tai baigtųsi. Kad ir kaip šitas pokytis mums dabar atrodo sudėtingai.
Jau antrą kadenciją Europos Parlamente dedu visas pastangas, kad Lietuva ir visa Europa pasirinktų energetinę nepriklausomybę. Nepaisant įvairių Putiną ir jo režimą smerkiančių rezoliucijų, realiai energijos resursų srities transformacija kol kas neįgavo reikiamo pagreičio. Europos Sąjunga yra priklausoma nuo Rusijos resursų, o Rusija – nuo Europos Sąjungos pinigų. Akivaizdu, kad Rusija naudoja prekybą energetiniais resursais kaip įrankį daryti spaudimą atskiroms šalims, o kartu per jų balsus ir visai Europos Sąjungai.
Neabejotinai, raktas į mūsų energetinį saugumą glūdi visos Europos Sąjungos solidarume šiuo klausimu. Todėl Putinas labai suinteresuotas kišti pagalius į Europos žaliojo kurso ratus. Ilguoju laikotarpiu žaliųjų siūlomi sprendimai iš esmės ir galutinai išspręs energetinės priklausomybės nuo Rusijos problemą, o tai yra nepaprastai stiprus svertas geopolitinėje situacijoje. Jei tik Europa iš tiesų tam pasiryš. O juk ir neturime kito pasirinkimo – klimato pokyčių nesulaikysime jokiais ginklais, rezoliucijomis ar diplomatiškomis derybomis.
Dabartinis Europos Sąjungos investicijų į vietinės energijos šaltinius ir į pastatų bei šilumos ūkių renovaciją mastas kompromituoja Europą dėl neutralumo klimato atžvilgiu tikslų bei išlaiko stabilią priklausomybę nuo iškastinio kuro importo iš Rusijos. Šiandieniniame kontekste tuščias ir apsimestinis yra rūpinimasis Europos valstybių saugumu ir geopolitine padėtimi, jeigu mes ir toliau išlaikysime „bambagyslę“ prie iškastinio rusiško kuro ir leisimės manipuliuojami per kuro kainas.
Virš 60 proc. energijos išteklių Europa importuoja, daugiausia iš Rusijos. Šiuo metu kasmet renovuojama tik 1 proc. (!) viso Europos Sąjungos pastatų ūkio! Pastatų sektoriui tenka 40 proc. Europoje suvartojamos energijos, tad šita rinka Putinui naudinga kaip niekas kitas. Todėl tiek daug girdime gyventojams brukamų abejonių apie neapsimokančią renovaciją, apie galimai prastą atlikimo kokybę, apie tai, kad geriau griauti senus ir statyti naujus daugiabučius namus. Šitas kalbas girdžiu jau 20 metų, ir kiek gi tų senų namų buvo nugriauta ir perstatyta? O kiek tų namų gyventojai dabar moka už šildymą? Kitaip sakant – Putinui už dujas?
Prieš šešerius metus Europos Parlamente kartu su kolegomis iš Žaliųjų/ELA frakcijos organizavau konferenciją, skirtą pristatyti Rusijos keliamas energetinio saugumo grėsmes Europos Sąjungai. Konferencijos metu buvo pristatyta nepriklausomo politinių tyrimų instituto „Policy Solutions“ atlikta studija, kurioje buvo pateikta informacija apie Rusijos investicijas Europos energetinėje rinkoje bei jų įtaką Centrinės ir Rytų Europos šalių energetikos ateičiai. Jau seniai buvo aišku, kad Putinas savo galią Europoje plečia per komercinius projektus.
Kaip teisingai pastebėjo garsi amerikiečių apžvalgininkė Anne Applebaum, sutikusi pakomentuoti Lietuvos žiniasklaidai, Vakarų šalių politiniai lyderiai vis pagalvoja, kodėl gi negalėtume tapti draugais su Rusija, vystyti naudingus komercinius santykius. Su tokiu mąstymu visus šiuos metus Europa taip ir nesugebėjo suvokti, kad prekyba energetiniais resursais su Putinu nėra vien tik komerciniai santykiai – tai diktatoriaus investicijos į „pavadėlį“ Vakarams.
Dažnai girdžiu iš mūsų žmonių netikėjimą Putino kariniais ketinimais, pasakymą „puolė puolė, neužpuolė“. Na, nepaisant to, kad Lietuvos žiniasklaida apie tai nerašė kasdien, Ukrainoje tam tikru mastu karas kasdien vyksta jau nuo 2014 m. Man asmeniškai visai nesinori spėlioti, bus karas ar nebus. Visa širdimi norėčiau, kad spėlioti nebetektų mūsų vaikams, anūkams. Tikriausiai nėra didesnio bendruomeninio nesaugumo, kaip gyventi karo nuojautoje.
Konservatorių ideologija man yra nepriimtina. Beje, Putinas pagal politines pažiūras taip pat yra konservatorius. Tačiau jo pasirinktas autoritarinis režimas yra pavojingesnis už bet kokias politines ideologijas ir mažiausiai norėčiau, kad šis režimas turėtų pakankamai galios išlikti ir po Putino. Todėl jau dabar kviečiu padėti tašką tų Putino „pigių“, kad ir nemokamų, dujų istorijoje. Nustokime pardavinėti savo vaikų ateities saugumą. Mes turime tam visas galimybes ir esame už tai atsakingi. Europos žaliasis kursas turi trūkumų, turi neatsakytų klausimų, neapibrėžtumų. Tačiau iš principo jo vertybinė kryptis yra vienintelis teisingas mūsų pasirinkimas.
Užsk. Nr. BR-39
