Aktorė Monika Šaltytė: „Mano santykis su Šiauliais – lyg su švariu lapu“
Šiaulių dramos teatrui šie metai – ypatingi. Minimas 90-asis jubiliejus, teatro repertuaras papildytas premjeromis. Aktorė Monika Šaltytė šiame teatre pasitinka jau 20 sezoną, šis pavasaris aktorei – 45-as. Apie Šiaulius, pasirinkimus, teatrą ir gyvenimą – šiame interviu.
Rašytoja Dalia Staponkutė interviu minėjo, kad Šiauliai – miestas, suteikęs stiprius sparnus. Ar pritartumėte šiai minčiai?
Puiku, jei miestas suteikia stiprius sparnus išskristi, dar nuostabiau, jei jie pakankamai tvirti ir kelionei atgal. Pasitelkiant lakias metaforas, mano santykis su Šiauliais – lyg su švariu lapu, kurį galiu užpildyti tuo, kas man svarbu. Čia pasaulio triukšmas neblaško, tai vieta, kur galiu išgirsti save. Miestas, kur daug erdvės kūrybai.
Jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo teatro. Net gimėte Teatro dieną. Kaip taip atsitiko, kad pasirinkote mamos teatro sceną, o ne tėčio molbertą (mama Faustina Laurinaitytė – aktorė, tėvas Bonaventūras Šaltis – dailininkas)?
Profesijos pasirinkimuose tikrai buvo daugiau nei šie du keliai. Ilgą laiką vaikystėje svajojau tapti mokytoja, paskui ūkininke, tada mąsčiau apie žurnalistiką. O galiausiai smalsumas ir nuojauta atvedė į aktoriaus specialybės studijas. Pasirinkdama šitą kelią puikiai žinojau ir proziškąją šios profesijos pusę, todėl neturėjau iliuzijų, kurios vėliau žlugtų. Tai, kad dar ir gimiau per teatro dieną – tik malonus sutapimas. Smagu, kad tądien progą švęsti turi visas pasaulis: ir teatro kūrėjai, ir žiūrovai.
Šiauliečiai ir miesto svečiai dramos teatre vis sulaukia premjerų, o ir seni spektakliai nestokoja dėmesio. Kuo ypatingas mūsų teatras, trupė? Kaip apskritai vertinate teatro gyvenimą Lietuvoje?
Mūsų teatras ypatingas tuo, kad tai nuostabi erdvė startuoti jauniesiems aktoriams ir režisieriams. Čia jaunas žmogus dažniausiai nuo pat pradžių gauna gerą kūrybinį krūvį ir puikių, įdomių, sudėtingų vaidmenų, kurių sostinėje galbūt tektų laukti dešimtmetį (ir kartais, deja, taip ir nesulaukti). Čia puiki erdvė režisierių ieškojimams, eksperimentams su geranoriška, palaikančia, darbščia mūsų trupe. Ir nors tai vienas seniausių profesionalių teatrų Lietuvoje, bet jaunas dvasia. Didžiuojuosi būdama Lietuvos teatro bendruomenės dalimi, puikiai suvokiu, kokia didžiulė privilegija mažai šaliai turėti tiek unikalaus braižo režisierių, kurių spektaklius studijuodama žiūrėdavau dešimtimis kartų, kurių kūrybinį kelią stebiu ir dabar. Kiek puikių aktorių, savo buvimu scenoje įkvepiančių, sukrečiančių, jaudinančių, prikeliančių gyvenimui – esu be galo dėkinga jiems ir joms – kelrodėms žvaigždėms.
Kodėl jūs likote Šiauliuose? Niekad nesinorėjo pabėgti?
Negaliu sakyti, kad likau Šiauliuose, veikiau – sugrįžau. Tie šešeri studijų metai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – esminiai atradimų, pradžių, klaidų, suvokimų, jausmų, patirčių, draugysčių, ribų ir beribiškumo metai. Vertybinis, profesinis pagrindas – iš ten. Dėkinga likimui, kad specialybę dėstė šviesios atminties režisierė Dalia Tamulevičiūtė, kuria pagarbiai žavėjomės, kurios bijojom, kuri išmokė dirbti savarankiškai, po kurios jau niekas nebaisu.
Ar niekad nesinorėjo pabėgt iš Šiaulių? Pirmiausiai reikėtų sau sąžiningai atsakyti, nuo ko bėgu. Nes gali tekti nusivilti, nusitrenkus į pasaulio kraštą ir ten vėl sutikus save su savo puikiuoju silpnybių rinkiniu.
Daugelis su nostalgija prisimena senąją miesto bohemą, menininkų susitikimus ir pan. Kaip dabar gyvena miesto bohema?
Mano santykis su miesto bohema tik toks, kad mano tėvai susipažino tuometės bohemos pamėgtoje vietoje – dailininkų namuose, Šabakštyne. Pasakoja, kad valsą šoko. Ir iki paryčių apie meną diskutavo. Nebūtų bohemos, valso ir Šabakštyno, gal nebūtų ir manęs? Aš nežinau, ar dabar yra bohema Šiauliuose, nesu jos dalis ir neblaivių pokalbių apie meną neromantizuoju. O tokį spontaniškosios kūrybos smagumą absoliučiai blaivia galva ne kartą buvau patyrus repetuodama kartu su grupės „Trintukas prieš tikrovę“ nariais.
Apie Šiaulius. Kokios buvo/yra mėgstamiausios miesto vietos? Kokie „taškai“ sukelia daugiausiai emocijų? Koks būtų jūsų Šiaulių Top5?
Žinoma, teatras. Tada miškas miesto centre (prasidedantis už Talkšos ežero). „Laiptų“ galerija. Sinagoga prie Ch. Frenkelio fabriko (vienas gražiausių pastatų mieste, labai tikiuosi, kad nesugrius anksčiau, nei bus suremontuota). Ir poezijos kambarėlis P. Višinskio bibliotekoje.
Šiauliai ne Klaipėda, bet ir ne Panevėžys. Kuo Šiauliai išsiskiria Lietuvos kontekste?
Kuo labiau miestai ir miesteliai naujinami, tuo labiau jie, deja, vienodėja. Lyg vienas projektas būtų pritaikytas visiems. Vienodos trinkelių plynės ir medžiai kaip kareivėliai, saugantys tylą. Šiame kontekste Šiaulių tyla gali būti ir tyla prieš audrą – miestas turi tokį gerą pankišką užtaisą, ne veltui tiek puikių roko grupių, kilusių iš Šiaulių. Čia žmonės neturi prieš ką maivytis ir neturi ko prarast.
Kas pritrauktų arba sulaikytų turistų srautus mūsų mieste?
Kai keliauju, stengiuosi išvengti turistų srautų, išsuku iš pagrindinių gatvių ir bandau patirti tikrą, nefasadinį miestą, jo kasdienybę. Todėl ir Šiauliams visai nelinkiu didžiulių minių. O žmones pritraukia įdomiai papasakotos istorijos. Ne viename pasaulio mieste teko išbandyti Free Walking Tour, ekskursijas, kurių metu apie šalį, politiką, kultūrą sužinai tyrinėdamas miestą kartu su vietiniu gyventoju, kuris padeda pažinti vietovę per savo unikalią asmeninę patirtį ir autentiškas istorijas.
Šiauliai keičiasi. Ką manote apie pokyčius mieste? Kokių pokyčių dar lauktumėte?
Tai, kad miestas švarėja ir šaligatviai darosi lygesni, smagu. Bet to dar negana. Norisi ambicingesnių, drąsesnių miesto erdvių sprendimų, kūrybiškiau išspręstų žaliųjų erdvių, norisi, kad miestas butų pritaikytas žmogui, o ne atvirkščiai. Jei galėčiau daryti strateginius sprendimus, akcentuočiau vaikų ir jaunimo neformalų ugdymą ir pasistengčiau, kad mūsų miestas garsėtų pačiomis puikiausiomis sąlygomis vaikams tobulėti.
BLIC KLAUSIMAI
Geriausia vieta pasimatymui Šiauliuose: būtų linksma, jei pasimatymo vietą dar reikėtų surasti arba ne visai lengvai pasiekti, pavyzdžiui, susitikti po aktorės Potencijos Pinkauskaitės langais arba ant Šabakštyno stogo. Arba Šv. Jono koplyčios vietoje.
Geriausia vieta pasitikti saulę Šiauliuose: o gal pabandyti pasirinkti ne vietą, o žiūrėjimo kampą. Pavyzdžiui, per atspindį, šešėlį, palaipsniui įsišviečiantį objektą.
Šiaulių pasididžiavimas: paprastai nepaprasti, kūrybingi, sumanūs, protingi, atjaučiantys miesto žmonės.
Skaniausia Šiauliuose: kadangi nevalgau mėsos, tai man skaniausia „Valerijono arbatinėje“, kur galiu rinktis iš absoliučiai viso meniu. Jauku, galima užlipti į antrą aukštą ir beužkandžiaujant stebėti pro langą pirmyn atgal bulvaru zujančius žmones. O pati skaniausia kava mieste –„Rūtos“ kavinėje.
Šiauliuose pailsėti galima: sąžiningiausias atsakymas – namuose. Dabartiniame karo kontekste, kai matau žmones, netenkančius savo namų, priverstus bėgti iš savo šalies, suvokiu, kokia didžiulė vertybė tiesiog turėti vietą sugrįžti.
Aktyvūs šiauliečiai renkasi: aktyvūs šiauliečiai kol neapibėga visų muziejų ir parodų, tol nenusiramina: pradeda Chaimo Frenkelio rūmais, tada į Venclauskių namus-muziejų užsuka, iš jų dumia į Fotografijos muziejų, neaplenkia baltų kultūros pažinimo centro „Baltų kelias“, tada, žinoma, Dailės galerijon ir tada jau vyšnia ant torto – „Laiptų“ galerija. Na, o jei po to dar lieka ūpo, galima ir būtina ir naujai suremontuotą „Šiaulių istorijos muziejų“ aplankyt.
