Įteikti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“

Kovo 30 d. Panevėžio Juozo Miltinio teatre laureatams įteikti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. Medalis skiriamas siekiant skatinti Lietuvos visuomenę dirbti valstybės labui ir jos gerovei, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą. Tai yra paskatinimas, skiriamas už visuomeninę veiklą, geranoriškus darbus.

2022 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalius „Tarnaukite Lietuvai“ įteikė Seimo Pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas, Panevėžio meras Rytis Račkauskas ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisijos pirmininkas Stasys Kašauskas. Laureatus pristatė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai Albinas Keleris ir Eleonora Koriznaitė.

2022 metų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalių „Tarnaukite Lietuvai“ laureatai (scenarijaus autorė Vitalija Vasiliauskaitė):

už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą:

Leonas Jankauskas

„Partizanų rėmėjos vaikas, Rokiškio skyriaus Sąjūdžio tarybos pirmininkas, vaizdo kamera fiksavęs atkuriamos nepriklausomybės akimirkas Rokiškio krašte, visą sukauptą Sąjūdžio archyvą perdavęs Rokiškio krašto muziejui, organizacijos „Istorinė atmintis“ įkūrėjas, sutelkęs rokiškėnus paminklais įamžinti Lietuvos laisvės gynėjų atminimą. Jis tikras sąjūdininkas, nuolat vedąs kitus į dvasinį ir istorinį Atgimimą“.

Leonas Milčius

„Nepriklausomybės akto signataras, poetas, inžinierius, trijų išradimų, dešimčių mokslinių ir kelių šimtų publicistinių straipsnių autorius, aktyvus Raudondvario kaimo bendruomenės, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos ir menų mėgėjų asociacijos „Branduma“ garbės narys. Signataras mielai rengia ne tik kūrybos vakarus, dalijasi prisiminimais, bet yra tapęs tikru Raudondvario metraštininku – raštu ir fotoaparatu fiksuoja miestelio gyvenimą nuo Sąjūdžio iki šių dienų. Jis – Raudondvario Sąjūdžio organizatorius ir Sąjūdžio ąžuolyno puoselėtojas“.

Vaclovas Vingras

„Inžinierius, ilgametis Šiaulių inžinierių namų vadovas, aktyvus visuomenininkas: paminklo Stasiui Šalkauskiui pastatymo iniciatorius, įkūręs Šiauliuose UNESCO klubą, Šiaulių bendruomenės namus, Maltos ordino pagalbos tarnybos Šiaulių grupės vadovas, Šiaulių universiteto tarybos, Trečiojo amžiaus universiteto rektorato, Lietuvių kalbos draugijos narys. Technokratas, visą gyvenimą rūpinęsis, kad kultūros Šiauliuose būtų kuo daugiau“.

Vytautas Martinkus

„Daugiašakė asmenybė: rašytojas, pedagogas, mokslininkas, pilietinių iniciatyvų sumanytojas ir vykdytojas. Tai mūsų laikų literatūros klasikas, ilga jo parašytų knygų lentyna atskleidžia vieną svarbiausių temų – TIESOS ir ESMĖS paieškas. Tiesa ir esmė ne tik knygose, bet ir gyvenime: jis ir Lietuvos meno asociacijos kūrėjas, ir autorinių teisių įstatymo kūrėjas, ir ekspertas, ir redaktorius, ir dėstytojas. Idealistas, tiesos karys, daug gero nuveikęs Lietuvos kūrėjų bendruomenei“.

už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą:

Akmenės rajono moterų klubas „Akmenietė“

„Jau daugiau nei dešimt metų skleidžiantis pagalbos, paramos, meilės artimam dvasią. Dvidešimt dvi gražios, kilnios širdies Akmenės moterys rengia labdaros vakarus, spektaklius ir šventes vaikams, pačios padeda ligoniams ir telkia miesto bendruomenę geriems darbams. „Kai pasaulis jums sakys, kad jūsų jautrumas ir empatija yra jūsų silpnybė, netikėkite. Tai super galia“, – teigia akmenietės. Pozityvios, pilietiškos, plačiai atvėrusios savo dosnią širdį silpnesniajam“.

Jolanta Pupkienė

„Troškūnų miestelio siela, kurianti ypatingą miestelio kultūrinę ir kūrybinę aurą, ypač aplink save telkianti jaunimą. Jau dvidešimt metų vadovauja vaikų ir jaunimo teatro studijai „Mes“, kuri vaidina, gastroliuoja, dalyvauja ir laimi šalies bei tarptautiniuose konkursuose, kasmet rengia kūrybinę stovyklą „Troškimai“, pritraukia į Anykščių kraštą folk-virusą, moko vaikus teatrauti, o suaugusius kūrybiškai bendrauti. J. Pupkienė – mažo miestelio didelė siela“.

Juozapas Romas Liekis            

„Fotografas, senos technikos ir skraidyklių mėgėjas, muziejininkas pagal pašaukimą, savo sodyboje įkūręs įspūdingą technikos ir etnografijos muziejų – amatų centrą. Čia ponas Juozapas ne tik kaupia, pats restauruoja senas mašinas, variklius, bet ir priima lankytojus, veda įtaigias edukacijas. Negana to, per kelias dešimtis metų sukauptą senosios technikos ir etnografijos kolekciją jis padovanojo Kauno rajono muziejui. J. R. Liekio sodyba ir toliau lieka atvira senovės mylėtojams, amatininkams, smalsiam jaunimui. Tai savo darbo valandų ir žmonėms atiduotų išteklių neskaičiuojantis dosnus muziejininkas“.

Zita Rimkuvienė

„Per gyvenimą einanti šokio žingsniu ir paskui save vedanti tūkstančius liaudies šokį pamilusių jaunųjų panevėžiečių. Profesionali choreografė, dainų švenčių baletmeisterė, jau daugiau nei 40 metų vadovaujanti „Grandinėlei“, „Linui“, „Miestelėnams“ ir kitiems šokių kolektyvams, įsteigusi ir kasmet rengianti penkis liaudies šokių festivalius. Z. Rimkuvienė rūpinasi ne tik Panevėžio ir Lietuvos jaunaisiais šokėjais, bet ir padeda rengti dainų ir šokių šventes užsienio lietuvių bendruomenėms Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Argentinoje.  Liaudies šokis jai pats tinkamiausias būdas ugdyti vaikus tautiškumo ir patriotizmo dvasia. Ji – Panevėžio ir visos Lietuvos tautinio šokio Mokytoja“.

už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje:

Violeta Schuetz

„Iš užsienio grįžusi į gimtuosius Smalininkus ėmėsi juos puošti ir gražinti: įsteigė Violetos galeriją miestelio bendruomenei, sukūrė panemuniečiams būdingus gėlynus-valtis, kviečia bendruomenę atviriems širdingiems pokalbiams apie dramatišką krašto istoriją, čia gyvenusių žmonių likimus, fotografuoja, organizuoja parodas, susitikimus su menininkais, populiarina Mažosios Lietuvos kultūrinį paveldą Vokietijoje. Visa tai ponia Violeta daro savo laiko ir lėšų ištekliais. V. Schuetz – kukli ir nepastebima, bet savo darbais keičianti Smalininkų veidą“.

Sondra Simanaitienė

„Prozininkė, kurios veikla neapsiriboja vien rašymu, literatūros renginiais. Sondra bemaž pats aktyviausias kultūros žmogus Klaipėdoje. Ją sutiksi ir kūrybinio rašymo studijoje, ir savanoriaujant „Šeimų universitete“, ir organizuojančią parodas, performansus, rengiančią tarptautinius akvarelės plenerus, šokio, teatro ir dainuojamosios poezijos festivalius, sudarančią leidinius, rašančią įspūdingus scenarijus ne tik teatrui, bet ir tokiems renginiams kaip „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė“ ar „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė“. Ji tokia kūrybinga, tiek daug aprėpianti, taip visur suspėjanti, kad ir kitus traukia savanoriškai prisidėti prie kultūros plėtojimo Klaipėdoje“.

Andrius Šašys

„Renginių, ekskursijų, ąžuolų sodinimo ir gerbūvio tvarkymo talkų, pėsčiųjų žygių, varžybų organizatorius. Sutelkęs net savanoriškas ugniagesių pajėgas. Visos savanoriškos veiklos gražinant ir garsinant Viešvilę siejamos su Andriumi. Tvarkydamas senąsias liuteronų kapines, kartu su  Jurbarko krašto ir jaunimu iš Vokietijos jis saugo gyvą Mažosios Lietuvos atmintį, teatralizuotais vaidinimais atkuria jos istoriją. „Valstybė – tai mes. Mes ją kuriame ir galime padaryti, kad joje būtų gera gyventi“, – sako Andrius, pilietiškas ir aktyvus gamtosaugininkas iš Viešvilės“.

Jūratė Caspersen

„Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotoja, ilgametė šios bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė, Lietuvos universitetų Moterų asociacijos garbės narė, lietuvybės puoselėtoja ir skleidėja Fribūre (Šveicarija). Šveicarijos-Baltijos šalių (Pagalbos) komiteto narė, nuolat teikianti paramą Pagėgių kraštui. J. Caspersen asmeninio fondo lėšomis kasmet skiriama piniginė premija „Pagėgių krašto garsintojui“ ir  apdovanojimas moksleiviams „Jaunoji viltis“. Ji ir lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje kuratorė, ir stipendijos už gimnazijos vardo garsinimą bei aktyvią visuomeninę veiklą steigėja. J. Caspersen yra tas žmogus, kuris šiandien pasauliui bene aktyviausiai pristato lietuvių kalbą, žymių Lietuvos kultūros istorijos kūrėjų nuopelnus. Ji – kultūrinių tiltų tarp pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių statytoja“.

už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes:

Jonas Kiriliauskas

„Kraštotyrininkas, rašytojas, istorijos tyrinėtojas, gidas, žygeivis. Jono iniciatyva atminimo ženklais įamžintos istorinės Kuršėnų krašto datos, įvykiai, žmonės. Daugiau nei dešimtyje knygų ir gausybėje straipsnių jis nuolat primena, kokia įdomi ir vertinga yra savo žemės istorinė atmintis. Kai sužinai krašto savanorių, šaulių, ugniagesių ar smagias Kuršėnų vyniotinio  istorijas, imi ir patiki, kad visi keliai veda į Kuršėnus. J. Kiriliauskas – Šiaulių krašto istorinį palikimą įprasminantis knygomis ir darbais“.

Kėdainių kino studija „Mėgėjas“

„Gydytojo Vitolio Laumakio ir inžinieriaus Adolfo Morėno vadovaujamoje studijoje sukurtas net 61 filmas. Tai unikalus XX a. antrosios pusės Kėdainių krašto istorijos ir ikonografijos šaltinis. Šioje studijoje 1963–2004 metais sukurtų mėgėjų kino filmų kolekcija pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentiniu pãveldu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. Tai – filmai apie visų mūsų gyvenimą sovietmetyje ir Atgimimo pradžioje. Visa kolekcija padovanota Lietuvos nacionalinei bibliotekai, suskaitmeninta ir yra prieinama visiems. Kėdainių kino studija „Mėgėjas“ reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos mėgėjiško kino istorijos kūrimo“.

Kazys Misius

„Unikali asmenybė, tikras Švietimo epochos žmogus, enciklopedistas. Inžinierius pagal išsilavinimą, bet kultūros paveldo tyrinėtojas pagal pašaukimą. Rinkdamas medžiagą apie miestus ir miestelius, jis dviračiu ir pėsčiomis apkeliavo visą Lietuvą. Už kraštotyrinę veiklą sovietmečiu buvo sekamas, tardomas, tačiau užsispyrusiai ir nuosekliai net 50 metų dirbo archyvuose, sukaupė unikalią medžiagą, tapo profesionaliu kultūros istorijos tyrėju. Septynių monografijų, enciklopedijų bendraautorius, leidinių sudarytojas ir redaktorius, Šilalės krašto kultūros paveldo populiarintojas, už darbus įvertintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Tai daukantiškų tradicijų tęsėjas“.

Juozas Pabrėža

„Dialektologas, vienas iš žemaitiškosios leidybos pradininkų, kartu su profesoriumi Aleksu Girdeniu sunorminęs žemaičių kalbos rašybą. Monografijoje „Žemaičių kalba ir rašyba“ įrodęs, kad žemaičių kalba yra atskira, gyva, viena iš baltų kalbų, kaip lietuvių ir latvių kalbos. Profesorius svariais mokslo darbais prisideda prie Lietuvos valstybės tautinės tapatybės išsaugojimo ir žemaitiško identiteto stiprinimo. J. Pabrėža – žemaičių kalbos riteris“.