Bronis Ropė. Maisto krizė gali nuvesti prie politinio nestabilumo

Kainų augimas – viena aktualiausių temų bet kuriame paprastų žmonių pokalbyje. Tuo tarpu mūsų nepaprastieji valdžios atstovai apie kylančias kainas kalba neišsamiai ir be atjautos tiems, kurie gauna minimalias pajamas. Šįkart nekalbu apie verslus, apie energetiką, apie nekilnojamo turto kainas… Itin pasigendu sprendimų paieškų dėl elementarios prekės, bet gyvybiškai būtinos kiekvienam – dėl maisto kainų augimo.

Pasaulinė maisto krizė, kurios Lietuvos Vyriausybė nepastebėjo

Pasaulinė maisto krizė dėl Ukrainos karo, klimato kaitos ir infliacijos auga, rodos, visame pasaulyje, tik ne Lietuvoje. Pas mus žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas žemdirbius ramina, neva kylant supirkimo kainoms, šie galės brangiau parduoti, tad nebūtina daugiau gaminti, nes juk kaina gera. Nesvarbu, kad per tris mėnesius badaujančių žmonių skaičius pasaulyje ženkliai išaugo.

Ministrui nesvarbu ir tai, kad gamybos kaštai taip pat nenumaldomai auga, o vienas mažiausių ES tiesioginių išmokų gaunantiems Lietuvos žemdirbiams tai dar labiau apsunkina ir taip jau nelygias konkurencines sąlygas. Juk kai kurios ES šalys iškilusią krizę imasi spręsti, neignoruoja problemų, investuoja į savo žemės ūkio stabilumą. Pradedant ES Atsigavimo fondo lėšomis, baigiant nacionaliniu subsidijavimu. Tik ne Lietuva.

Tarptautinio valiutos fondo generalinė direktorė Kristalina Georgieva ką tik įvykusiame Pasaulio ekonomikos forume Davose sakė, kad nerimas dėl galimybės gauti maisto už priimtiną kainą visame pasaulyje skaudžiai „smogia“, nes maisto kainos ir toliau kyla. Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius António Guterresas perspėjo apie „pasaulio maisto trūkumo šmėklą ateinančiais mėnesiais“ nesiimant skubių tarptautinių veiksmų.

JT skaičiuoja, kad per pastaruosius metus pasaulinės maisto kainos pakilo beveik trečdaliu, trąšų – daugiau nei per pusę, o naftos – beveik dviem trečdaliais. Per pastaruosius dvejus metus sunkiai apsirūpinusių maistu žmonių skaičius padvigubėjo – nuo 135 mln. (prieš pandemiją) iki 276 mln. šiandien. Dabar daugiau nei pusė milijono žmonių patiria bado sąlygas, ir tai, JT duomenimis, yra virš 500 proc. daugiau nei 2016 m.

Paskaičiuota, kad Etiopijoje, Somalyje ir Kenijoje kas 48 sekundes vienas žmogus greičiausiai miršta nuo ūmaus bado priežasčių, kylančių dėl ginkluotų konfliktų, COVID-19, klimato kaitos ir infliacinio spaudimo, kurį pablogino karas Ukrainoje.

Indijoje niokojanti karščio banga sutrikdė šalies kviečių derlių ir visame pasaulyje padidino pagrindinių prekių kainas. Vyriausybė paskelbė uždraudusi kviečių eksportą. Šis pranešimas padidino kviečių kainas iki rekordinio lygio.

Ukraina ir Rusija yra vienos didžiausių kviečių gamintojų pasaulyje, kartu jos pagamina apie 25 proc. pasaulinės pasiūlos. Pasaulinės kviečių kainos pakilo po Rusijos invazijos į Ukrainą.

Maisto trūkumas kartu su kainų kilimu, elektros dingimu ir benzino, dujų bei vaistų trūkumu  Šri Lankoje sukėlė ekonominę ir politinę krizę. Čia vyko mėnesius trukę protestai, perversmas valdžioje. Afganistanas jau kelis mėnesius buvo arti bado, o Libanas jau daugiau nei metus išgyvena ekonominę krizę. Argentina, Tunisas, Pakistanas ir Filipinai, labai priklausomi nuo maisto ir energijos importo, buvo tarp daugelio kitų vidutines ar žemesnes pajamas gaunančių šalių, kurioms iki 2022 m. pabaigos iškils padidėjusi pilietinių neramumų rizika. Tikėtina, kad dėl to padidės politinis nestabilumas, humanitarinės krizės, geostrateginės konkurencijos kovos pasaulyje.

JAV maisto kainos balandį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, padidėjo 9,4 proc., o mėsos, paukštienos, žuvies ir kiaušinių kainos padidėjo 14,3 proc., palyginti su praėjusiais metais. Kinijoje šviežių daržovių kainos yra 24 proc. didesnės nei prieš metus. Kinijos nulinė COVID politika reiškė ekonomikos sulėtėjimą ir padidino infliaciją visame pasaulyje bei pasaulinės tiekimo grandinės problemas.

JT ragina didinti maisto ir trąšų tiekimą, stiprinti socialinės apsaugos sistemas šalyse, teikti valstybės pagalbą smulkiesiems maisto gamintojams, finansuoti humanitarines operacijas, siekiant sumažinti bado riziką.

Kodėl inicijuojama interpeliacija ministrui Kęstučiui Navickui?

Nors Lietuvos Vyriausybė apie maisto kainų krizę nekalba, bet tai nereiškia, kad Lietuvoje kainos nekyla. Žemdirbių atstovai teigia, kad K. Navicko kuruojamame žemės ūkio sektoriuje problemos nėra sprendžiamos, jos kaupiasi ir gilėja. Gilėjant maisto krizei kitos valstybės žemės ūkį pripažįsta strateginės reikšmės sektoriumi, imasi konkrečių veiksmų ir skiria finansavimą ūkių pagalbai, gyvybingumui, tvarumui ir konkurencingumui palaikyti. Tik ne Lietuva.

Anot ūkininkų, ES ir nacionalinio biudžeto pinigai leidžiami neūkiškai, neapdairiai, neatsakingai, o tikra žemės ūkio gamyba palikta likimo valiai. Žemdirbiai kritikuoja valdžią dėl kaimo naikinimo. Anot žemės ūkio atstovų, ministerija žemdirbius laiko ne socialiniais partneriais, o socialiai remtina veikla užsiimančiais asmenimis. Toks požiūris ne tik pražūtingas Lietuvos žemės ūkiui, bet ir diskredituoja dabartinės valdžios institucijas kaip neturinčias adekvataus supratimo nei žemės ūkio, nei socialinės politikos srityje. Tad Seimo opozicija, reaguodama į ūkininkų šauksmą, reiškia nepasitikėjimą žemės ūkio ministru.

Ūkininkai reiškia nepasitenkinimą, kad ministras nereaguoja ne tik į jų pasiūlymus, pastabas rengiamiems dokumentams, nesprendžia vis gilėjančių problemų, bet ignoruoja ir kvietimą bendradarbiauti, kalbėtis prie vieno stalo. Žemdirbius jis yra pavadinęs lobistais, kuriuos, anot ministerijos, reikia bausti.

Nėra jokių sprendimų dėl situacijos trąšų rinkoje, dėl žemės ūkio gamybos tvarumo, jokių racionalių sprendimų dėl reorganizuojamų rajoninių žemės ūkio skyrių veiklos, Lietuvos žemės ūkio politikos strateginiam planui Europos Komisija pateikė šimtus pastabų apie tai, kad ministerijos pateiktos fantazijos realybėje neįgyvendinamos. Pats Europos Komisijos narys Janusz Woyciechovski atvykęs į Lietuvą kritikavo strateginį planą dėl trūkstamos paramos tiksliajai (precizinei) žemdirbystei. Šis žemdirbystės būdas leistų siekti Žaliojo kurso tikslų, o taip pat, kas šiuo metu itin svarbu, leistų sumažinti priklausomybę nuo trąšų tiekėjų, lengviau prisitaikyti prie esamos situacijos. Tačiau iš ministro šiuo klausimu – tyla. Prisiminkime ir ES Atsigavimo fondo pinigų dalybas, iš kurių žemės ūkiui buvo skirta – lygiai nulis.

Ko reikia Lietuvos žemės ūkiui?

Lietuvos žemės ūkio atstovai visais įmanomais būdais bando įspėti, kad grėsmė kyla ne tik keliems ūkiams, kad grėsmė kyla valstybės interesui apsirūpinti maistu. Tad visų pirmiausia reikialingas valstybinis tarpinstitucinis požiūris ir prioritetas žemės ūkio sričiai kaip strateginei sričiai, kuri užtikrina ne tik žemdirbių gyvybingumą, bet kartu tai yra vienas iš valstybės saugumo garantų, gebant savarankiškai aprūpinti savo piliečius maistu prieinamomis kainomis.

Europos Komisija sugrąžino nacionalinius strateginius planus valstybėms narėms su pastabomis ir suteikė papildomo laiko koreguoti juos, atsižvelgiant į susidariusią padėtį dėl karo Ukrainoje ir pasaulinę maisto krizę. Laiko korekcijoms yra labai nedaug, o strateginis planas iš esmės visas taisytinas. Tad Vyriausybė pagaliau turi pastumti aroganciją bent jau laikinai į šoną ir atsakingai pakviesti žemdirbių atstovus prie apskrito stalo bei kartu labai rimtai padirbėti prie šio dokumento korekcijų, kad Europos Komisija galėtų patvirtinti visas puses tenkinantį Lietuvos strateginį planą, apimantį iki galo išdiskutuotus, Lietuvai reikalingus kompromisus. Dėl to jau kelis kartus raštiškai dėl to kreipiausi į Vyriausybę.

Pasinaudojant krizių rezervu, Europos Komisija Lietuvos žemės ūkio sektoriui siūlo papildomą 7,7 mln. eurų vertės paramos rinkinį, iš kurio būtų remiami labiausiai nuo sunkių karo Ukrainoje padarinių nukentėję gamintojai. EK suteikia galimybę valstybėms narėms prisidėti prie šios paramos 200 proc., t. y. minėtą paramos sumą padidinti tris kartus. Kol kas iš ministro šiuo klausimu – tyla.

Dėl išskirtinės situacijos Europos Komisija leidžia valstybėms narėms remti labiausiai nukentėjusius sektorius. Pavyzdžiui, Lenkija, pasirengusi papildomai subsidijuoti savo žemdirbius šiuo kriziniu laikotarpiu ir tam skirti virš 800 mln. eurų. Ispanija numato 169 mln. eurų finansinę pagalbą pieno ūkiams.

Lietuvos Vyriausybė privalo dalyvauti diskusijose dėl Europos žaliojo kurso priemonių, kur turime visi kartu, įskaitant Lietuvos žemdirbius ir visus socialinius partnerius bei nacionalinės valdžios atstovus, reikalauti Lietuvai palankių sprendimų vienu tvirtu balsu, pilnai suderinę pozicijas, argumentus ir nesiblaškydami. Tam būtinas maksimalus dalyvavimo europinės politikos arenoje intensyvumas ir supratimas, kad Europa nenumeta mums kažkokių tai blogų neišdiskutuotų reikalavimų – mes patys kaip šalis narė per silpnai giname savo pozicijas, tad pirmiausia prisiimkime atsakomybę ir dirbkime bendram Lietuvos interesui.

Kaip tik šiuo metu svarstoma ES strategijoje „Nuo lauko iki stalo“ numatytas siekis augalų apsaugos produktų naudojimą sumažinti perpus reglamente bus paverstas konkrečiais tikslais valstybėms narėms. Pagal vieną iš dabar svarstomų siūlymų Lietuva turėtų visiškai atsisakyti pesticidų. Tai būtų daugelio ES naujesnių narių atžvilgiu nesąžininga metodika, nes Vakarų ar Pietų Europos šalys galėtų toliau naudoti neproporcingai daugiau trąšų ir augalų apsaugos produktų. Lietuvos ūkininkai jau šiandien dirba žymiai tvariau nei Vakarų ar Pietų Europoje. Tad kelti visiems vienodus procentinius mažinimo tikslus būtų neadekvatu – mūsų ūkiai nukentėtų labiau vien dėl to, jog šiandien dirba tvariau.

Laikas senka, ūkiai, ypač smulkūs ir vidutiniai, Lietuvoje tendencingai likviduojasi. Socialinės problemos ir žmonių pajamų skirtumai bei skurdas Lietuvoje didėja kasdien. Todėl nebegalime ignoruoti problemų ir rizikuoti šalies ekonominiu bei politiniu stabilumu. Šiandieninėmis aplinkybėmis tai ir Lietuvos saugumo klausimas. Raginu Vyriausybę pirmiausia kviesti kalbėtis visuomenę, socialinius partnerius, o tuomet kartu spręsti gilėjančias problemas.

Užsk. Nr. BR-49