Atstatytas Galminių kaimo Kryžius
Pavakarę, jau po darbų, visi skubėjo į Galminius (Zarasų raj.), kunigas moral. teol. lic. Gintaras Petronis pašventino išsaugotą ir atstatytą Kaimo Kryžių.
1950–1951 metai… Du paaugliukai Antanas Juodvalkis ir Henrikas Šileikis rado išniekintą Galminių kaimo kryžių: tiesiant kelią Utena – Zarasai, jis buvo nugriautas ir numestas toliau į pievas. Atsakingi vaikai nepaliko švento daikto pakelėje, nors puikiai suprato pasekmes, jei tik pikta akis užmatytų… Todėl atneštą Kryžių paslėpė palėpėje.
Laikas saugojo paslaptį, nors kasmet į Anapus išsivesdavo vis daugiau liudininkų, menančių Kryžių ir jo pastatymo istoriją: nebepaklausi. Tarp susirinkusių nebebuvo jau ir Amžinybėn išskubėjusio Henriko Šileikio. Tvarkant namo palėpę, greitai prisiminta skaudi tiesa.
Adelė Šileikienė, Galminių kaime gyvenanti nuo 1949 metų, ragino sūnų Alvydą atstatyti šv. Kryžių. Nors ir ne toje pačioje vietoje, tačiau po 70 metų Kryžius atgimė: restauruotas, rastas net panašus akmeninis postamentas.
Kunigo pašventinimas, malda „Tėve mūsų“, giesmės, skirtos Švč. M. Marijai – viskas tądien atrodė jautru: drėko vyriausios Galminių gyventojos Adelės Šileikienės, jau pradėjusios 97–uosius, akys; giliai susimąstęs buvo Kryžių išgelbėjęs Antanas Juodvalkis, ir Alvydas Šileikis, organizavęs visus Kryžiaus atstatymo darbus.
Kryžius laimino Kaimo Laiką, sujungdamas Praeitį ir Rytdieną: trapią vaikystės viziją ir jautrią senosios kaimo gyventojos ašarą, atsakingą paauglio ryžtą bei atsakomybę su žilagalvio Žmogaus Išmintimi… Visa tai su meile Dabar buvo perduota – kaip Testamentas.
Kryžius – ne tik Kančios, bet ir Gyvenimo simbolis – vėl stovės Galminiuose, kad liudytų VISIEMS Čia gyvenusių Žmonių Tvirtybę, Viltį ir Tikėjimą, primindamas, jog Gerumas ir Meilė senaties neturi.
Net ir tie, kurių seniai čia nebėra – jie Anapus Saulės iškeliavę, atmintyje tądien buvo KARTU: iš nematomų Aukštybių dėkojo už prasmingai įamžintą Atmintį…
Nuotraukos autorės