Ar savanorystė gali tapti sekmadienine šeimos tradicija?
Pandemija ir Rusijos karas Ukrainoje parodė, kad esame atjaučianti ir norinti padėti tauta, tačiau ko trūksta, kad savanorystė Lietuvoje taptų sekmadienine šeimos tradicija? Į šį klausimą diskusijų festivalyje „Būtent!“ rugsėjo 2–3 dienomis Birštone ketina atsakyti Lietuvos Raudonasis Kryžius.
Kasdienybę pakeitusios krizės
Anot Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovės Lukos Lesauskaitės, diskusijos temą „Ar savanorystė gali tapti sekmadienine šeimos tradicija?“ padiktavo pastebimas susidomėjimas savanoryste. Jei iki pandemijos ji nebuvo stipriai įsitvirtinusi visuomenėje ir buvo labiau aktyvių ir žingeidžių žmonių veikla, šiandien ji tampa vis populiaresnė.
Pašnekovės teigimu, prasidėjusi pandemija mūsų gyvenimus pakeitė iš esmės. Buvome ne tik priversti keisti kasdienius įpročius, darbo rutiną, laisvalaikį, bet taip atėjo ir supratimas, kad kritiniu metu patys piliečiai turi prisidėti prie krizės suvaldymo. „Vėliau prasidėjo naujas vakcinacijos procesas, kuris taip pat pareikalavo visuomenės įsitraukimo. Vakcinacijos centruose savanoriai padėjo suvaldyti srautus, registravo žmones, teikė informaciją, gelbėjo medikams.
Tuomet praėjusią vasarą ištiko dar viena netikėta krizė, kurios metu prie Lietuvos sienos išvydome iki tol neregėtus pabėgėlių srautus. Žmonėms, kurie bėgo nuo karo, politinio ar kitokio persekiojimo ar tiesiog ieškodami geresnio gyvenimo taip pat prireikė visuomenės pagalbos, o valstybei iki šiol valdyti šią krizę padeda savanoriai. Prieš pusmetį prasidėjęs karas Ukrainoje savanorystę pakėlė į visiškai kitokį lygį, nes daugybė žmonių pirmą kartą gyvenime tapo savanoriais ir stengėsi kaip išgalėdami padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams“, – kalbėjo L. Lesauskaitė.
Savanorių vis dar trūksta
Su kiekviena iš minėtų krizių augo ir stiprėjo Lietuvos Raudonasis Kryžius. Iki pandemijos organizacija turėjo vos 500 savanorių. Tuo tarpu prasidėjus pandemijai savanorių gretos išaugo iki 3500 žmonių, o dabar savo laiką čia įprasmina net 17 000 savanorių.
„Patirtis rodo, jog ištikus nelaimei ar krizinei situacijai žmonės nori imtis konkrečių veiksmų čia ir dabar. Tuomet dažniausiai nebūna skirtumo, kokia veikla užsiimti. Svarbu daryti. Mėgstu sakyti, kad taip žmonės įsižemina ir tai svarbu kai aplink daug neapibrėžtumo bei nežinomybės“, – pastebėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė.
Tačiau nors norinčių veikti ir nedelsti gausu, tokių krizių kaip pandemija ar karas metu, L. Lesauskaitė sako, kad savanorių trūksta įprastoms kasdienėms veikloms, tokioms kaip „Šiltų apsilankymų“ programa, kurioje savanoriai mezga draugystes su vienišais senjorais, padeda įveikti vienišumą, depresiją, skatina įsitraukimą į bendruomenę, bendrauja. „Vienišų žmonių Lietuvoje itin daug, tad savanorių šioje programoje reikia nuolatos. Taip pat turime programą „Stipri šeima“. Šios programos tikslas – padėti šeimoms, kurios nariai susiduria su neįgalumo problema. Kadangi tema yra vis dar nepatogi plačiajai visuomenei, savanorių šiai programai ieškome nuolatos“, – kalbėjo ji.
Prakalbus apie karo nuovargį ir vasarą, L. Lesauskaitė sakė, kad iš tiesų jaučiama to įtaka organizuojant pagalbą ukrainiečiams. Ji pripažįsta, jog žmonės atidavė nemažai jėgų tiek skirdami savo laiką, tiek aukodami pinigus, daiktus ar užleisdami namus, prisidėdami prie kitokių iniciatyvų. Šis laikotarpis sudėtingas, nes atostogų metu, nors savanorių skaičius ir atrodo milžiniškas, kartais nesurenkama net ir savanorių pamaina.
Laisvalaikis bendruomenei
Festivalyje „Būtent“ diskusijos iniciatoriai ketina kalbėti apie konkrečius būdus ir formas, kurios skatintų šeimų savanorystę. Prie diskusijos prisijungs ir vaikų psichologė Ieva Balvočiūtė, kuri apžvelgs, kodėl tokia prasminga veikla yra itin svarbi jauname amžiuje.
„Turbūt reikia dar daugiau laiko ir dar daugiau sėkmės pavyzdžių, kaip savanorystė keičia gyvenimus, augina asmenybes, padeda. Vis žvalgomės į Skandinavus ir stebimės, kodėl savanorystė ten tokia populiari ir labai giliai įsišaknijusi visuomenės sąmonėje. Bet juk tai normalu. Suomija ar Švedija nepatyrė okupacijos, jų pilietinės visuomenės nebuvo griaunamos, todėl žmonių įpročiai visiškai kitokie.
Stiprindami demokratines vertybes, pilietiškumą, augindami ryšį su valstybe mes natūraliai pasieksime laiką, kai laiko skyrimas bendruomenei ar valstybei plačiąja prasme bus savaime suprantamas dalykas. Reikia kuo daugiau ir garsiau apie tai kalbėti, kviesti ateiti ir pabandyti. Patirtis rodo, kad pabandęs – negalėsi sustoti“, – sakė pašnekovė.
Jau ketvirtą kartą Birštone 2022 m. vyksiantis diskusijų festivalis „Būtent!“ yra atviras, nepolitinis, nemokamas renginys, kurio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, toleranciją skirtingiems požiūriams, pilietinį įsitraukimą ir gerinti priimamų visuomenei svarbių sprendimų kokybę.
