Išskirtinė Jovitos Dabašinskienės paveikslų paroda „Jovita tapo vinimis“
Vinys, plaktukas, lentos ar medžio drožlių plokštės gabaliukas, kelios ritės siūlų… Kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų, ne statybų kampelį aprašinėjame, o bandome įsivaizduoti kūrybinio proceso pradžią.
Ką galima sukurti, apsiginklavus paprastomis vinimis, plaktuku, įvairiaspalviais siūlais ir kaip pagrindą naudojant medžio plokštę? Iš vinių ir siūlų, įdedant daug kruopštaus darbo, kantrybės bei talento gimsta unikalūs meno kūriniai. Rugsėjo-spalio mėnesiais Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos Smėlynės bibliotekoje eksponuojama išskirtinė Jovitos Dabašinskienės paveikslų paroda „Jovita tapo vinimis“.
Vinys ir siūlai… Atrodytų, kad šie du elementai yra visiškai nesuderinami. Vinys ir plaktukas simbolizuoja statybą, remonto darbus, kurie laikomi grubia, vyriška veikla. O štai siūlai – labiau moteriški. Tačiau šių medžiagų derinys leidžia gležnomis moteriškomis rankomis sukurti tikrus meno šedevrus.
Per pastaruosius dvejus metus teko girdėti ne vieną istoriją apie naujai atrastus kūrybinius gebėjimus. Gal tai karantino ir priverstinės izoliacijos pašalinis, bet geras, poveikis. Originalų paveikslų „tapymo” būdą, vadinamą „styginių menu“, Jovita atrado per pirmąjį koronaviruso pandemijos karantiną.
Sunku patikėti, bet šis originalus menas kilo iš veiklos, kurią dar XIX a. pabaigoje išrado matematikos mokytoja (Mary Everest Boole), siekdama, kad matematinės idėjos būtų prieinamesnės vaikams. Ji skatino juos tyrinėti matematiką žaismingomis veiklomis, tokiomis, kaip kreivės susiuvimas. Šis menas buvo išpopuliarintas kaip dekoratyvinis amatas septintojo dešimtmečio pabaigoje.
Bandymų pakartoti šią techniką Lietuvoje buvo, bet kad kas rimtai užsiimtų, darbų autorė nėra girdėjusi. Jovita Dabašinskienė „nutapė” virš 100 „styginių meno” paveikslų: šia technika yra iškalusi gyvūnų, žmonių portretus, gėlių paveikslus, sudėtingų raštų ornamentus, o naujai užgimstančios kūrybinės idėjos vis neleidžia sustoti. Kaip pasakoja pati autorė, kūrybinio kelio pradžioje buvo ir sumušti, sužaloti pirštai, ne laiku trūkęs siūlas ir dar daug kitų bėdų. Juk „tapyti” plaktuku ir siūlais – tai ne pieštuku piešti, nes padarius klaidą taip lengvai neištrinsi. Reikia labai gerai apgalvoti kiekvieną žingsnį: kur kalti vinį, kad lenta nesuskiltų, kad tarpeliai tarp jų būtų vienodi, o lenkimo linija graži. Kiekvieną dieną Jovita skiria 6 val. paveikslo kūrimui. O siūlų „štrichai” dedami dažniausiai naktimis. Net savaitę laiko kurtą paveikslą „Bitė“, paskutiniu momentu skilus lentai, teko išmesti. Tačiau net ir nesėkmės neužgniaužė noro kurti, nes pats darbas autorei labai patinka, o atradimai „tapant“ paveikslus nesibaigia: tai ir siūlų paieškos, medžio ar plokštės apdirbimo įvairiais būdais eksperimentai.
Stebina tai, kad ne tik parodoje, bet ir visoje Jovitos kūryboje nerasite dviejų vienodų paveikslų: autorė net ir labai prašoma nesutinka daryti kopijos. Originalūs darbai papuošė ne tik gimtosios Marijampolės įstaigas ir autorės bičiulių namus, bet iškeliavo į Vokietiją, Šveicariją, Norvegiją, Airiją, Ameriką.
Ne teptukas, o plaktukas, ne dažai, o vinys ir siūlai, bet rezultatas – paveikslas. Ar tai įmanoma? Apsilankę parodoje, Jūs rasite atsakymą į šį klausimą. Geriau vieną kartą patiems pamatyti, nei perskaityti ar nuotraukas internete peržiūrėti.