Kultūros ir meno atstovus sužavėjusi A. Ingelevičiaus fotografijų paroda uždaroma: paskutinę dieną – nemokamas lankymas
Pavasarį Istorijų namuose atidaryta paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ nustebino ir fotografijos istorikus, ir lankytojus, tarp jų ir žinomus kultūros bei meno atstovus. Paroda uždaroma, tačiau Ingelevičiaus istorija nesibaigia – parodos organizatoriai įsitikinę, kad šis žmogus-slėpinys ir į dienos šviesą iškeltas jo fotografijų archyvas bus įrašyti į Lietuvos fotografijos istoriją.
Ingelevičiaus fotografinį palikimą aktualizavo ir kontekstualizavo parodos kuratorių kantrybė ir įdirbis. Tą pripažįsta ir menotyrininkė Agnė Narušytė, rašiusi taip: „Fotografijos archyvai dažnai būna už meno ir vizualiosios kultūros istorijos ribų, nepasiekiami menotyrininkų radarais. Juos pridengia ne tik fizinės durys ar stalčiai, ne tik biurokratinės procedūros, kurias reikia įveikti norint patekti į archyvą. Dar neišryškinti negatyvai – iš tiesų nematomi, kol jų kas nors nenuskenuoja ar neatspausdina. Juodą dangų ir baltus žmonių šešėlius galima mėginti apversti mintyse, bet vis tiek tai bus netikras vaizdas. Po tokių pratybų pozityvinis atspaudas visada nustebina. Va taip nustebino kuratoriai Vitalija Jočytė, Agnė Taliūtė ir Gytis Grižas, iš tų 837 atrinkę kelias dešimtis fotografijų. Jas atspausdino Algirdas Juodis.“
Parodą aplankė daugybė lankytojų ir kiekvienas atrado savo Antaną Ingelevičių, tarpukario Kauną, kokio iki šiol nebuvo matę – senovinį, besivystantį, kasdienį, ikimodernistinį. Visai kitokį, negu jį pažįstame dabar. Tačiau šis Ingelevičiaus užfiksuotas miestas gyvas – jį sudaro ne tik gatvės, pastatai, upės, kalnai, bet ir žmonės.
Nuotraukose išryškėjęs nefasadinis XX a. 3–4 dešimtmečio pradžios Kaunas ir medinė jo architektūra, ypač teatras „Vilkolakis“, kultūros veikėjai, sužavėjo ir teatro kritiką, publicistą, kultūros apžvalgininką Vaidą Jauniškį, po parodos rašiusį: „Nuostabiai Ingelevičiaus užfiksuotas laikas <…>. Ne poetinė, o realizmo fotografijos mokykla su gavrošu, pardavinėjančiu laikraščius (kokius! Šiandien tieka kalbų nėra!) Ir niekad neregėjau ano meto (kaip ir kito meto) užfiksuotos teatro publikos („Vilkolakio“ spektaklyje). Publika (tarp jos – Vaižgantas) žiūri viena kryptimi, o Vydūnas kažką pastebėjo užkulisiuose.“
Iš parodoje apsilankiusių žinomų kultūros atstovų atsiliepimų matyti, kad į istoriją įeisiantis fotografas jau įsirašė į lankytojų atmintį, tapo gyvosios istorijos dalimi.
Istorikė, kultūrologė ir diplomatė Irena Vaišvilaitė rašė, kad tai „metų, o gal epochos atradimas; kitaip optimistinis ir modernus Kaunas, bet dar modernesnis jo fotografas“. Leidyklos „Lapas“ vadovei Monikai Gimbutaitei Ingelevičius taip pat tapo nuostabiu ir netikėtu atradimu. Ją sužavėjo „kitokie dar visai nemodernaus ir jau po truputį modernėjančio Kauno rakursai bei net keli tarpukariniai katinėliai ir šuneliai“.
Ši savaitė – paskutinė susipažinti su tik dabar atrasto menininko fotografijos darbais, tais, ką galbūt Ingelevičius fotografavo savo malonumui ir greičiausiai tik „į stalčių“. Ekskursijas parodoje ves kuratoriai, o paskutinę jos veikimo dieną lankymas bus nemokamas. Tai puiki galimybė atrasti savo Antaną Ingelevičių arba užduoti sau klausimą „Kas tu, Antanai Ingelevičiau?“, kaip kad savęs klausė architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Jos naujausios knygos „ARNO FUNKcionalizmas. Architekto Arno Funko (1898–1957) gyvenimas ir kūryba“ pristatymas taip pat numatytas parodos uždarymo programoje rugsėjo 24 d. Istorijų namuose.
Įsiminkite: Istorijų namai (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius), rugsėjo 22–25 dienomis.
