Dailės studijoje vartyti spalvingi kūrėjos gyvenimo puslapiai
Šviesus ir spalvingas Ignalinos viešosios bibliotekos projektas ,,Susitikimai su dailininkais“, kai menininkai kalbinami jiems mielose erdvėse, jau eina į pabaigą. Vasarą grupelė ignaliniečių kartu su bibliotekininke Laima Andrijauskiene ir dailininkus kalbinančia dailės mokytoja Audrone Čeponiene aplankė Joną Grundą jo galerijoje ,,Skaptukas“, Neriją Daubarę – saulėgrąžomis ištapytame namelyje, skulptorę Jolantą Raupelytę-Balkevičienę ir jos seserį grafikę Volandą Raupelytę-Chailovą – jų sodyboje prie Gavaičio ežero. Gražiai viešėta Dailės akademijoje studijuojančios ir savivaldybėje dirbančios jaunos dailininkės Ingos Ponomarenko namuose, o štai jaunoji grafikė Ieva Gasianec buvo sutikta bibliotekoje. Rugsėjo 22 dieną aplankyta Ignalinos krašto dailininkė, dailės mokytoja ekspertė Nijolė Trinkūnienė. Susitikimas vyko jos darbovietėje – Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centro Dailės studijoje, kuriai jau daugiau nei 20 metų vadovauja. Čia, kaip juokavo L. Andrijauskienė, Nijolė ir dirba, ir gyvena…
Visus į Dailės studiją susirinkusius autorė pakvietė apžiūrėti jos 30-ąją parodą. Išeksponavusi paskutiniųjų plenerų darbus ir kelis anksčiau tapytus, bet viešai nematytus paveikslus, ji sakė šįkart nori parodyti ir kitą savo kūrybos pusę – labiau abstraktųjį meną. Daugiau pažįstama kaip realistinių vaizdų – natiurmortų, peizažų, kiek rečiau senamiesčių architektūros – kūrėja, kartais gauna brangaus laiko dovaną atverti tai, kas išeina, prakalba, gimsta tik iš jos pačios vidinių virpesių. Kaip pavyzdys galėtų būti triptikas ,,Ramybė“ ar ,,Pievų simfonija“, suskambanti keturiuose paveiksluose.
Apžiūrėję parodą renginio dalyviai pakviesti prisėsti pokalbiui. O kalbėjosi dvi kolegės, seniai viena kitą pažįstančios. Ant sienos ekrane bėgo vaizdai iš Nijolės gyvenimo, grojo jos mėgstamo latvių kompozitoriaus Yakuro rami muzika, o ant stalo puikavosi dvi didelės lėkštės nuostabiųjų margučių… Audronė sakė vis galvojusi, ką tokio paklausti, kas parodytų Nijolę iš dar nematytos pusės. O tai išties sunki užduotis, kaip tiek daug apie dailininkės gyvenimą ir kūrybą kalbėta bei rašyta.
Žinoma, pradėta nuo vaikystės. ,,Kiek save atsimenu, vis piešiu, ir man taip reikėjo spalvų, pieštukus vis paseilindavau, kad ryškiau išeitų, turėjau vieną mėgstamą ryškiai žalią, kurį visą supaišiau… Mama manęs važiuodama Ignalinon apsipirkti nenorėdavo imti, nes man visko reikėjo, ne tiek pirkti, kiek pamatyti, mėgdavau žiūrėti į gražius daiktus, į vitrinas… Pradinių klasių mokytoja Irena Misiūnienė, matyt, pastebėjusi mano norą ir sugebėjimą, paprašė kažką nupiešti stende… Paskui jau nuolat paišiau ir rašiau tuose stenduose, o jų būdavo tiek daug. Piešimo mokytoja Zinovėja Luneckienė labai gražiai kaligrafiškai rašė ir mane pamokė… Taigi klasiokai nesistebi, kad aš tapau, gal stebisi grupiokai, su kuriais geografiją studijavau, ar sportininkai, su kuriais įvairiose varžybose dalyvaudavau. Sportuoti pradėjau mokykloje, vėliau tapau Lietuvos slidinėjimo rinktinės nare. Turėjau įgimtą ištvermę, tai jau Dievulio dovana…“,– pasakojo Nijolė. Jauna mergina garbingai atstovavo rajoną, Lietuvą. Yra nekart tapusi Lietuvos čempione ir prizininke.
Audronė pirmą kartą ją pamatė kabinančią pačios užrašytą iškabą, tuomet dar pamaniusi: ,,…kaip įdomu – trenerė iškabas rašo…“. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute baigusi geografijos ir fizinio lavinimo studijas Nijolė dirbo Ignalinos vaikų turistinės bazės vadove, orientavimosi trenere. O širdyje vis plazdėdavo dailės dvasia, vis prašėsi išleidžiama. Matyt, taip jau Dievulio buvo lemta, kad sprendimas priimti pasiūlymą persikvalifikuoti ir tapti dailės mokytoja tarsi atvėrė akis. Kaip pati sakė, jau pirmą studijų dieną ją perskrodė mintis ,,kur aš tiek laiko buvau!“ ir supratimas, kad pagaliau surado savo kelią, kuriame galės skleistis, žydėti, patirti kūrybos džiaugsmą: ,,džiaugiuosi, kad likimo ranka atvedė mane ten, kur gera…“.
O ta kūryba veržėsi tokia jėga, tokiu grožiu – paveiksluose sušvito, rodos, visi gimtinės žiedai, išsiliejo mieli peizažai, ežerų mėliai ir upių vingiai… Paroda keitė parodą, vėrėsi vis naujos galimybės, nauji keliai. Su metais daugėjo kvietimų į plenerus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nijolę dažniausiai įkvepia gamta (,,dailininkas kaip fotografas. Kur tik eina, ten viską fiksuoja“), ypač jai patinka didžiųjų impresionistų Klodo Monė, Ogiusto Renuaro kūryba, iš Lietuvos dailininkų paskutiniu metu žavisi Dalia Kasčiūnaite. Ir visgi kūrybai daugiau galima atsidėti vasaromis, kitu laiku Nijolė gyvena mokslo metų ritmu: beveik 100 gabių mokinių, šurmulingos pamokos, konkursai, egzaminai, mokinių parodos ir daugybė kitų renginių. Jai labai patinka dirbti su vaikais. Čia turi būti ir šiek tiek mama, ir šiek tiek psichologė, vaikams duodamas meilę iš jų daug pats gauni ir augi kartu su jais. Mokytoja džiaugiasi jau suaugusiais, menininko kelią pasirinkusiais ir vis naujais dabar Dailės studiją lankančių mokinių laimėjimais, kurie kartu yra ir Ignalinos krašto pasididžiavimas.
Visada besišypsanti laiminga kūrėja, mama ir močiutė buvo paklausta, ar ji apskritai moka pykti ir kaip atrodo supykusi. Žinoma, gyvenimas banguoja ir jame būna visko. Nijolė prakalbo apie savo didelį emocingumą, kuris kartais atsisuka prie ją pačią, tačiau Ugninio arklio metais gimusi moteris dažnai nesuvaldo liepsningo būdo, iškart išsako tai, ką galvoja, o ypač ją pykdo neteisybė.
Moteris gyvena pasikliaudama savo širdimi. Ji niekada nenorėjo palikti gimtojo krašto, jį labai myli. Grožisi visais metų laikais, bet ypač jai patinka sodų žydėjimo ir stebuklingas Joninių laikas. Kiek daug margaspalvių pievų ir tų žydinčių sodų yra pati nutapiusi! Tokia laimė dalintis Dievo dovana, nešti grožio vėliavą… Domėtasi ir apie dar nerealizuotas mintis, idėjas. Jų, pasak Nijolės, pilna galva, bėgančių greičiau nei ji suspėtų. Ypač nuostabios ankstyvais rytais, tarp miego ir prabudimo ribos lyg iš pasąmonės gelmių išnyrančios spalvotos vizijos. ,,Gal kada atsimuš ranka ir aš sugebėsiu nutapyti tą nuostabų spalvingumą, skaidrumą ir gylį, kurį matau vaizdiniuose…“,– svajoja menininkė…
Nijolei tradiciškai dovanotas bibliotekos skėtis ir drobė su namų užduotimi – nutapyti paveikslą pagal susitikimo nuotaikas. Antra drobė įteikta mokytojai Audronei Čeponienei. Kaip sakė Laima Andrijauskienė, kito susitikimo tema jai gimė staiga – bus pakalbinta ir pati Audronė, kuri irgi kuria, tačiau jos darbų dar niekas viešai nematė. ,,Kūrybą pasilieku pensijai…“,– sakė pati Audronė. Vėliau biblioteka surengs susitikimų paveikslų parodą. Na, o susitikimas su Nijole baigėsi gražiu pavakarojimu, šiltais pokalbiais prie arbatos, ragaujant naminį sūrį, pyragą, uogienę…
