Paminėtos SANTAROS steigimo 110-osios metinės
2022 m. spalio 11 d. LPKTS salėje su Kauno TAU (Trečiojo amžiaus universitetas) Kultūros ir švietimo istorijos fakulteto 2022/2033 m. klausytojais paminėjome Mažosios Lietuvos lietuvių jaunimo draugijų sąjungos SANTARA steigimo 110-ąsias metines.
Kauno TAU klausytojams priminiau šios jaunimo organizacijos istoriją (1912-1939), vertybes ir narių likimus.
Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius paskelbė rašytojos Ievos Simonaitytės (1897 – 1978) metais, kuri buvo aktyvi Lietuvių jaunimo draugijų sąjunga SANTARA narė ir buvo nukentėjusi dėl savo visuomeninės veiklos.
Kauno TAU klausytojams pristačiau SANTAROS periodinių leidinių parodėlę.
Mažosios Lietuvos lietuvių jaunimo draugijų sąjunga SANTARA, pradėjo kurtis 1912 m. rugpjūčio 11 d. ir galutinai organizacija buvo įsteigta 1912 m. spalio 6 d. Tilžėje.
1912–1919 m. SANTARA veikė visoje Mažojoje Lietuvoje ir jos pagrindinė būstinė buvo Tilžėje. 1919–1939 m. SANTARA veikė tik Klaipėdos krašte ir jos centras tapo Klaipėda.
SANTARA susikūrė iš 13-os draugijų, tarp jų: Paskalvių „Aušra”, Rukų „Ąžuolas”, Plikių „Beržas”, Tilžės „Birutė”, Vainočių „Dobilas”, Lankupių „Jaunimas”, Gumbinės lietuvių draugija, Kulmenų Spindulys, Katyčių Vainikas, Vyžių „Vainikas”, Griežpelkių Žiedas.
Pirmasis SANTAROS vadovas buvo Vydūnas (1868 -1953), paskutinis – 1938 -1939 m. Jurgis Reisgys (1914 – 2005).
SANTAROS tikslas buvo organizuoti lietuvių jaunimo veiklą, plėtoti kultūrinį darbą, skatinti domėjimąsi lietuvių kalba, literatūra, muzika, istorija, siekti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio suartėjimo.
Politinėje veikloje iki Pirmojo pasaulinio karo SANTARA nedalyvavo. Po karo atsikūrė lietuvių jaunimo organizacijos: Vyžių Vainikas, Plikių Beržas, Dovilų „Liepa”, Rukų Ąžuolas, Priekulės „Viltis”, Tilžės „Nemunas”, Klaipėdos „Aida”, Kintų „Rūta”, Rusnės „Tiltas”, įkurtos naujos: Vanagų „Eglė”, Plaškių „Liepa”, Sokaičių Šešupė, Gvildžių „Kalnas”.
1919 m. spalio 12 d. įvyko draugijų atstovų suvažiavimas. Buvo atkurta SANTARA, kaip jaunimo draugijų vadovybė. Pirmoji išrinkta pokarinė valdyba: Adomas Brakas (pirmininkas iki 1928), Jonas Aušra, Ansas Bruožis, Kristupas Paura ir Rogaišis.
Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos pradėjo steigtis įvairios draugijos. Dalis santariečių 1923 m. perėjo į Lietuvos šaulių sąjungą. 1926 m. SANTARA turėjo jau apie 20 skyrių. Aktyviausiai tuo metu veikė Priekulės „Viltis”. 1928 m. išrinkta nauja valdyba: K. Paura (pirmininkas), Ieva Simonaitytė, Endrius Karalius, E. Macas, nuo 1929 m. prisidėjo Fricas Šlenteris.
SANTAROS veikloje įvyko lūžis, sietinas su Neumanno-Sasso byla, ryžtinga to meto Lietuvos valdžios politika Klaipėdos krašto atžvilgiu, siekiant sustiprinti lietuvybę ir centro valdžią. 1934 m. vasario 5 d. SANTARA susijungė su Dviratininkų draugija, kultūrinę veiklą papildė sportine (įkūrė „Santaros” sporto organizaciją) ir pritraukė daug jaunimo.
1934 m. SANTAROS naują valdybą sudarė: Jonas E. Grigolaitis (pirmininkas), Martynas Gelžinis, K. Graudūšius, M. Purvinas, Kr. Paura ir F. Šlenteris.
1934 m. J. Grigolaitis bendrame posėdyje su LTJS „Jaunoji Lietuva” vadovybe susitarė dėl bendradarbiavimo, SANTARA tapo jos padaliniu. Santaros taryba kartu su Lietuvos lietuvių draugijų komitetu skyrė sąjungos vadą. Vykdavo visuotiniai atstovų suvažiavimai.
SANTARA pradėjo gauti to meto Lietuvos vyriausybės finansinę paramą. Pertvarkyta SANTARA tapo tam tikra atsvara vokiečių nacistinio jaunimo organizacijoms.
1934 m. SANTARA turėjo jau 29 skyrius, 863 narius, 1936 m. – 78 skyrius didelėse gyvenvietėse, 2699 narių, 19 chorų, kelis pučiamųjų orkestrus, biblioteką („Santaros” biblioteka), rengė sąskrydžius, vakarus, gegužines, sporto varžybas, lietuvių kalbos, žemės ūkio, karinio rengimo, vadų, ideologinius kursus. Leido laikraščius „Darželis” (1921), „Kibirkštis” (1921 – 1922), „Lietuvos keleivio” priedą „Santara” (1924 -1939).
1939 m. pradžioje SANTAROS veikla nutrūko nacistams atplėšus Klaipėdos kraštą ir taip dalis santariečių tapo Lietuvos optantais. Santariečiai sovietinio ir nacistinio režimo laikotarpiuose buvo persekiojami. Vėliau dalis santariečių pasitraukė į vakarus ir ten vykdė visuomeninį darbą dėl lietuvybės puoselėjimo ir Lietuvos valstybės atstatymo.
