Paminklas dailininkui Vytautui Ciplijauskui atminti
Vėjuoto spalio paskutiniojo sekmadienio vidurdienį, po Šunskų Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje kan. klebono Deimanto Brogio aukotų šv. Mišių, jų dalyviai susitiko už kokio kilometro prie kelio, vedančio į Tursučius. Čia klebonas pašventino naujai iškilusį paminklą, kuriame iškaltas įrašas: „Šioje vietoje nuo 18 a. gyveno Ciplijauskų šeima. Čia 1927 m. sausio mėn. 2 d. gimė ir augo garsus tapytojas, pedagogas, vienas žymiausių Lietuvos dailėje portretinio žanro atstovų, Vytautas Ciplijauskas“.
Atminimo akmuo, pastatytas dailininko tėviškės vietoje, skirtas menininko 95-mečiui.
Visai tuščių laukų platybėje tik menama čia gyvenusios gausios Ciplijauskų šeimos dvasia: tėvai Vaclovas ir Ona ūkininkavo beveik pusšimčio hektarų ūkyje. Vaclovas mirė 1928 metais, tesulaukęs 43 metų, palikdamas našlę žmoną su devyniais mažais vaikais. Motinai Dievulis skyrė misiją gyventi dar pusšimtį metų, kad išmokslintų ir išleistų į gyvenimą visus vaikus bei oriai neštų jai skirto gyvenimo kryžiaus naštą. Jau seniai sodybos vietoje nelikę nei medžio, nei akmens. Daugelio širdyse gyvą atminimą įamžinti paminkliniu akmeniu atsakomybės ėmėsi Šunskų seniūnas Rimantas Lekeckas.
Atidengus paminklą seniūnas R. Lekeckas pasidalijo paminklo atsiradimo priešistore. Praeityje jam teko nemažai bendrauti su dailininku Vytautu Ciplijausku (jis mirė 2019 m. gegužės 3 d.). Pokalbiuose vis bėdodavo, kad tėviškės vietoje neliko net akmens, nė senųjų obelų, norėjo kaip nors pažymėti tą vietą. „Šį pavasarį dėl paminklo pradėjau tartis su Vytauto seserimi Antanina. Labai šviesios atminties, tik ligos prie patalo prikaustyta moteris, gyvena Kačerginėje, tuose pačiuose namuose, kur Vytautas leido paskutines dienas. Kai sužaidė sentimentai, ji pradėjo verkti, sakė, kad turbūt nesulauksiu, iškeliausiu. Tai dar pajuokavau, kad jūs nesiskubinkit numirt, o aš pasiskubinsiu pastatyt. Padariau viską, ką galėjau, tikiuosi, kad ir jinai pamatys“, – dalijosi potyriu seniūnas. Sakė džiaugiasi, kad įvykdė pažadą Vytautui ir jo seseriai. Esąs dėkingas daugybei žmonių, kurių darbo, paramos, kūrybos dėka iškilo atminimo akmuo. Šalia paminklo pasodino pušį ir liepą, medžius, kurie augo vietinių vadintoje Ciplijauskynėje.
Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavę dailininko giminaičiai džiaugėsi Vytauto Ciplijausko bei tėviškės įamžinimu, dalijosi prisiminimais. Seniūnijos salėje buvo išeksponuotos marijampoliečio Romo Linionio nuotraukos, kuriose užfiksuota dailininko V. Ciplijausko kūrybos ir gyvenimo momentai, susitikimai Marijampolėje. Ši paroda Šunskuose eksponuota ir liepos pabaigoje, švenčiant parapijos titulinius Marijos Magdalietės atlaidus.
Užkalbintas Gintaras Kavaliauskas prisistatė kaip priešpaskutinio Ciplijauskų vaiko, tai yra Antaninos, sūnus. „Kai mama grįžo iš Sibiro 1957 metais tėviškės vietoje buvo tik akmenų krūva. Akmenų krūvą dar prisimenu, o po tiek metų ir jos nebeliko. Man smagu, o mano motinai dar smagiau – jai jau eina 99-i metai, kad Ciplijauskų šeima prisimenama“, – sakė giminės atstovas. Gintaras pastebėjo, kad dauguma Ciplijauskų šeimos narių buvo ištremti į Sibirą, čia pat prisiminėme ir labai šiltą, mielą žmogų jo dėdę Albiną Ciplijauską. Smuikininką, kuris amžinajam poilsiui atgulė Rusijoje, Velikije Luki kapinėse. Marijampolės kultūros centro Šunskų padalinio organizatorės Eglės Alenskaitės iniciatyva perpektyvaus smuikininko tremtinio atminimas buvo pagerbtas šiemet Gedulo ir vlties dieną, birželio 14-ąją, dainų vakaro programa Šunskų bažnyčioje.
Marijampolės kultūros centro parodų organizatorė Ona Birutė Surdokienė pasakojo, kad su V. Ciplijausku bendradarbiavimą pradėjo seniai, atidarius kultūros rūmams. Tuometinis Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys per vieną susitikimą išvardijo visus svarbiausius iš Marijampolės krašto kilusius menininkus ir tarp jų, buvo V. Ciplijauskas. „Ir, žinoma, į pirmąsias parodas mes parsivežėme iš nacionalinio muziejaus jo kūrinių. Po to buvo tokie malonūs susitikimai su Magdalena Stankūniene (gimtinė netoli Šunskų, gyveno JAV). Ir štai šitie du iškilūs žmonės pas mus Marijampolės kultūros rūmuose buvo ne kartą.“
Šiemet, minint dailininko V. Ciplijausko jubiliejinius metus (95-eri), Marijampolės kultūros centro didžiojoje galerijoje yra rodoma nemaža jo paveikslų ekspozicija.
Nors V. Ciplijauskas yra sukūręs teminių kompozicijų ir peizažų, tačiau tapytojo vardas XX amžiaus antrosios pusės dailės istorijoje neatsiejamas nuo portreto žanro, kuris sudaro didžiąją jo kūrybos dalį. Būtent portretuose giliausiai atsiskleidžia dailininko profesinė meistrystė, humanistinė nuostata, vertybinė orientacija, estetinis ir moralinis idealas, gebėjimas įžvelgti žmogaus sielą. Jo herojai – dažniausiai dvasingos, kūrybingos asmenybės, Lietuvos menininkai, taip pat paprasti kaimo žmonės. V. Ciplijauskas nutapė nemažai įvairių laikų istorinių asmenybių portretų, tarp jų ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio, vyskupo Motiejaus Valančiaus ir kitų.
