Pasimatymas su savo paveikslais… po 46-erių metų
„Gaisrininkai visiems yra pavyzdys, nes jie išsaugojo mūsų kurtus paveikslus… Man gera į juos ir dabar žiūrėti, nes jie atrodo, kaip neseniai nutapyti“, – sakė dailininkė Nijolė Vilutytė, po 46-erių metų apsilankiusi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento antrojo aukšto vestibiulyje, kurį jau penktąjį dešimtmetį puošia penkių paveikslų temperos kompozicija „Iš ugniagesių istorijos“. Beje, dailininkės nuostaba išlikusiais paveikslais pagrįsta liūdna patirtimi, nes ieškant savo darbų, jai yra tekę kai kuriuos juos matyti suniokotus, o kiti tiesiog pranyko, rekonstruojant pastatus ar atliekant remontus.
Beje, į departamentą užsukę svečiai visada maloniai nustemba išvydę paveikslus. Būna, kad paklausia, ar tai ne kokios parodos fragmentas. Iš tiesų, šie paveikslai čia gyvena. Prie jų fotografuojamasi po apdovanojimų, per šventes, su vaikais. Jie seniai tapo visos tarnybos atspindžiu ir savastimi.
Paveikslus, kuriuose užfiksuota ugniagesybos istorija, N. Vilutytė kūrė kartu su šviesios atminties dailininku, tuomečiu savo vyru Romu Dalinkevičiumi. „Jis užmesdavo formą, o aš detalizuodavau. Vienas tapėme gaisrininkų veidus su ūsais, kitas – ratus. Štai šie žirgai irgi jo tapyti. Ir dūmai jo, o gaisrinė technika ir įranga – mano. Buvau susirgusi technikos liga, – pasakoja dailininkė, akimis paveiksluose ganydama ugningus vaizdus. – Kūriau ir žavėjausi ugniagesių darbu. Galvodavau, kaip jie galėdavo suspėti su tais arkliais į gaisrą, iš kur to vandens paimdavo… Koks sunkus jų pašaukimas, kaip sunku gesinti, kai viskas dega.“
Beje, į departamentą dailininkę atvedė ne tik noras dar kartą žvilgtelti į savo paveikslus. Šiuo metu Dailininkų sąjunga vykdo projektą „Žinomi nematomi darbai“. Jo tikslas – sukaupti ir sisteminti duomenis apie Lietuvos monumentaliosios dailės kūrinius, supažindinti ir edukuoti visuomenę, pristatant Lietuvos monumentaliosios mokyklos kūrinius, bei informuoti ją apie Lietuvos kultūros paveldo objektus.
Su ugniagesių darbu susijusi paveikslų kompozicija gimė 1976 m. Tada dar jaunus, neseniai Dailės akademijoje studijas baigusius dailininkus pakvietė pastato interjeru besirūpinęs architektas Aleksandras Eigirdas.
„Tuo metu interjero kūriniams užsakymai ateidavo tik per Dailės kombinatą. Jame dirbo ir architektas Aleksandras Eigirdas. Buvome pažįstami, jis ir pakvietė mus interjere sukurti dekoratyvinės tapybos, didelių formatų kūrinius. Tapėme kombinato patalpose, – pasakoja dailininkė. – Tamsiame sienų, faneruotų plokštėmis, fone aiškiai matėme ryškų koloritą. Ugnis, dūmai, ugniagesiai, gaisrinė technika… Interjero visumos siekis pavyko!“
Paklausta, ar kūrybinio proceso metu neteko susidurti su tikru gaisru, dailininkė N. Vilutytė patikina, kad gaisrai jų namus aplenkė, bet kūrybinės ugnies jauna šeima tuo metu tikrai nestokojo.
Vis dėlto jos gyvenime buvo ir tikrų gaisrų. „Esu kelissyk išgyvenus juos vaikystėje, apie 1952 metus, Dabikinėje, Žemaitijoje, kai žiemą užsidegė už skardinės krosnies sudėtos džiūti malkos. O vaikiškoje lovelėje maža sesė gulėjo… Dūmai, trošku, ir dabar tą skonį burnoj prisimenu. Dar ir ant krosnies padžiautas pliušinis paltukas svilo, – prisiminimais apie gaisrus dalijasi dailininkė. – Vėliau Papilėje, kitoje Ventos upės pusėje, vasarą degė sodyba. Ugnis, kaip pasakoj, siekė dangų. O mes stovėdami ant kranto kaitome! Buvo labai baisu, vyrai skėsčiojo rankomis, kad niekuo negali padėti! Toks buvo karštis, tėvelis bijojo, kad ugnis nepersimestų į mūsų pusę, nes netoliese buvo kuro bazės cisternos. Paskui naktį per miegus šūkavome. Nešiojuosi tuos vaizdus…“
Kurdama paveikslų kompoziciją, kad kuo tiksliau atspindėtų ugniagesių būtį, ji kartu vyru R. Dalinkevičiumi lankėsi tuomečiame Leningrado ugniagesių muziejuje, pervertė dešimtis žurnalų apie gaisrinę saugą, žiūrėjo filmus apie gaisrininkų darbą. Beje, turėjo sulaukti ir meno tarybos patvirtinimo, kad galėtų savo darbus eksponuoti tuometėje priešgaisrinėje valdyboje.
Nors darbai buvo kuriami sovietmečiu, bet nė viename kompozicijos „Iš ugniagesių istorijos“ paveiksle dailininkai jo neakcentavo. Juose nėra nė vienos raudonos vėliavos ar žvaigždės. „Žvaigždės prie ugnies netiko…“ – paaiškina dailininkė N. Vilutytė. O gaisrininkai tų žvaigždžių ir nepasigedo.
Dailininkė yra sukūrusi dešimtis freskų ir langų vitražų. Nors prie ugniagesių darbo tematikos daugiau sugrįžti jai neteko, bet jos darbuose niekada nestigo įkvepiančios ugnies. Su ta ugnimi dailininkė gyvena ir šiandien, – dirbdama, kurdama, bandydama surinkti informaciją apie savo ir jau į amžinybę išėjusių dailininkų darbus.
