Lazijų Būdviečio dvaro parkas – pradžios taškas pažinčiai su Pietų Lietuva
Lazdijų rajone esanti teritorija su Būdviečio dvaro teritorija išsiskiria unikalia išlikusia istorija. Dar 1589 metais pradėjęs kurtis dvaras ir jo sodyba tebeturi išlikusius statinius, kurių vertingiausias – medinis dviaukštis svirnas – unikalus lietuvių liaudies medinės architektūros pavyzdys. Įveiklinti teritoriją ir jos pastatus, išgryninti ir suplanuoti naują šios vietos koncepciją, siekiant sukurti patrauklią ir funkcionalią (-ias) erdvę (-es), ėmėsi architekčių profesionalių duetas Sima Balčiūtė ir Dainora Abelkienė.
Lazdijų savivaldybės tikslas – atrasti naują visos Būdviečio dvaro sodybos teritorijos kompleksinį funkcinį konceptą. Tam reikalingi teritorijos suplanavimo ir architektūriniai pasiūlymai, apimantys mažąją architektūrą, esamus statinius, patrauklias turistams ir gyventojams viešąsias erdves. Architektė, urbanistė S. Balčiūtė kartu su architekte, statinio projekto architektūros dalies ir nekilnojamojo kultūros paveldo statinių projektavimo eksperte D. Abelkiene ryžosi imtis šios teritorijos atnaujinimo dėl jos lokacijos ir unikalių savybių, kurios Būdviečio dvaro parką gali paversti puikiu atspirties tašku pažinčiai su Pietų Lietuva.
„Dzūkija yra tobulas Europos kraštas. Norime, kad šio krašto miesteliai būtų pilni turistų, kad bet kuriame kaime būtų galima gauti nužymėtų takų žemėlapį ir dzūkiškų bandų pietums, – sako architektės. – Bendraudami su vietos bendruomene norime sukurti vietą, kuri būtų ne taškas „Suvalkų koridoriuje“, o svajinga vieta klestinčioje, laisvę mylinčių žmonių Dzūkijoje.“
S. Balčiūtė ir D. Abelkienė įsitikinusios, kad esmines problemos Lietuvos miestų ir miestelių planavime apima itin sudėtingą žemės nuosavybės struktūrą, sparčiai urbanizuojamą priemiesčių žemę ir būsto politikos trūkumą. „Svarbu, kad savivaldybės toliau aktyviai veiktų atnaujinant senąsias urbanistines struktūras, nebenaudojamas teritorijas, urbanistines dykras. Taip pat svarbu didinti būsto, komercinių erdvių įvairovę, kad išvengtume segregacijos, monofunkcinių kvartalų, turėtume įvairesnių erdvių verslams, paslaugoms vystytis. Svarbiausia, kad savivaldybės nusistatytų aiškius teritorijų vystymo prioritetus ir jų nuosekliai laikytųsi net ir keičiantis politikų kadencijoms“, – teigia projekto dalyvės.
Dalyvavimą konkurse „Išmanusis miestas 9“ architektės mato kaip puikią progą pasitikrinti savo profesionalumą, dalyvauti profesinėje diskusijoje ir būti išgirstam urbanistiką formuojančių politikų bei administratorių. „Juk architekto misija – aktyviai naudoti savo žinias tam, kad gražėtų Lietuvos miestai“, – teigia S. Balčiūtė ir D. Abelkienė.