Nacionalinė emancipacijos diena: sveikinimas iš Signatarų namų balkono, atidaroma paroda „Signatarės pirmame plane“
Vasario 17 d. aštuntą kartą minima Nacionalinė emancipacijos diena. Lietuvos nacionalinis muziejus jau antrą kartą atveria Signatarų namų balkoną šventės organizatorėms, atidaroma ir Miglės Anušauskaitės komiksų paroda „Signatarės pirmame plane“. Menininkės kūriniai tampa LNM kolekcijos dalimi, o nuo vasario 18-osios visi norintys galės apsilankyti ne tik parodoje – istorinis Signatarų namų balkonas atveriamas kiekvienam.
„Pastaruoju metu pasaulio muziejai permąsto praeitį ir siekia, kad kiekvienas, atėjęs į muziejų, rastų ir sau aktualius pasakojimus. Lietuvos nacionalinis muziejus, taip pat ir Signatarų namai stengiasi, kad šiuolaikinis žmogus, nepriklausomai nuo lyties, klasės ar tapatybės, atrastų muziejuje tai, kas svarbu jam. Signatarų namai – modernios valstybės simbolis, reprezentuojantis Lietuvos laisvės idėją, kuri apima visus valstybės piliečius, todėl ir turime stengtis atspindėti žmonių grupes, kurioms iki šiol stigo dėmesio, dalijamės tarpusavyje ir su kitais,“ – teigė LNM vadovė dr. Rūta Kačkutė.
Dvidešimt signatarių
Daug kas žino ar bent yra girdėję apie Žemaitę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Feliciją Bortkevičienę, kurios 150-osios gimimo metinės minimos kaip tik šiemet. Tačiau kas tokios buvo Ona Elžbieta Pleirytė-Puidienė, Joana Pavalkytė-Griniuvienė, Ona Brazauskaitė-Mašiotienė, Emilija Gruzdytė-Putvienė-Putvinskienė, Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė, Liudvika Nitaitė-Didžiulienė ir kt.? Tikrai ne tik kažkieno žmonos.
Istorikas Norbertas Černiauskas kartu su savo studentėmis rinko medžiagą apie XX amžiaus moteris, kurios būtų galėjusios dalyvauti politikoje, tačiau dėl tam tikrų priežasčių į politiką nepasuko. Ta medžiaga tapo pagrindu komiksų ir knygų autorei Miglei Anušauskaitei piešiant dvidešimt signatarių ir galiausiai virto paroda „Signatarės pirmame plane“.
„Vis daugiau pradedame kalbėti apie svarbias ir veiklias moteris, kurios liko istorijos užribiuose. Man pačiai jau teko piešti ir Žemaitę, ir Petkevičaitę-Bitę, ir Sofiją Čiurlionienę. Tai – dažnesni, daugiau tiražuojami vardai, spalvingų biografijų asmenybės, tačiau gali susidaryti įspūdis, kad jos buvo vienintelės veiklios Lietuvos moterys, o kitos sąraše bus „pritemptos“. Perskaičiusi Norberto Černiausko iniciatyva surinktą medžiagą nustebau ir nudžiugau: ne tik kad nereikia „pritempinėti“ moterų pasiekimų, norint surinkti dvidešimt „signatarių“, bet priešingai – sunku atsirinkti tik dvidešimt“, – pasakojo parodos kūrėja M. Anušauskaitė.
Kartu autorė pridūrė, kad piešdama norėjusi išnaudoti komiksų medijos teikiamas galimybes: kombinuojant vaizdą su tekstu sutalpinti kuo daugiau informacijos apie signatarių veiklą, kad tai netaptų nei sausu faktų kratiniu, nei tiesiog portretu. „Žiūriu į šį projektą kaip į progą geriau pažinti mūsų istoriją – ne „mūsų, moterų“, o mūsų visų“, – teigė menininkė.
Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Rūta Kačkutė pabrėžė, kad turėtume atsisakyti stereotipinio kalbėjimo ir stengtis pasakojant istoriją aktualizuoti tai, kas visuomenei svarbu šiandien. Šiandieną jungti su praeitimi, tiesti tiltą tarp Vasario 16-osios ir Vasario 17-osios, galiausiai – tarp XX ir XXI amžių.
„Stengiamės būti kuo atviresni – bendradarbiaujame ne tik su mokslininkais, bet ir su menininkais bei kuratoriais. Ši paroda ir yra tokios bendradarbystės rezultatas. Mokslininkų pateikti istoriniai tyrimai, pasakojami menininkės lūpomis, leidžia suprasti, kad kiekviena(-as) mūsų suvokia istoriją iš savo perspektyvos, kad neegzistuoja tik vienas istorijos pasakojimas. Kartu svarbu nuolat priminti, kad moterys, taip pat kaip ir vyrai, yra istorijos – buvusios, esamos, kuriamos – dalis,“ – sakė R. Kačkutė.
