Tyrimas sugriovė mitą: regionuose kultūrai skiriama daugiau lėšų
Kultūros politikos tyrėja ir Vilniaus universiteto mokslininkė Kristina Mažeikaitė šiemet sudarė Savivaldybių kultūros indeksą. Jis leidžia pamatyti, kokia kultūros situacija visoje šalyje, identifikuoti problemas, palyginti skirtingose savivaldybėse skiriamą finansavimą. Lietuvos kultūros tarybos užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad reitingo viršuje atsidūrė Neringa, toliau rikiuojasi Vilniaus miestas ir Zarasų rajonas. Reitingo apačioje – Kazlų Rūda, Alytus ir Visaginas. Tačiau nei viena savivaldybė nesurinko maksimalių 100 balų.
Plačiau apie Savivaldybių kultūros indeksą Kristina Mažeikaitė pasakos balandžio 27 d. Kaune. O šį kartą tyrėja pasakoja, kodėl tokia situacija susiklostė? Ką reikėtų daryti, kad kultūros indeksas augtų, o bendra kultūros situacija gerėtų?
Skirtingų savivaldybių indeksų Lietuvoje netrūksta – Savivaldybių gyvenimo kokybės, Savivaldybių gerovės indeksas, Lietuvos savivaldybių indeksas. Kam reikėjo dar vieno tyrimo apie savivaldybes? Kuo kultūros indekso tyrimas gali būti naudingas pačioms savivaldybėms?
Kiekvienas sudaromas indeksas turi savo tikslą. Minėti indeksai vertina bendrą savivaldybės situaciją ar jos palankumą verslui, neįtraukdami kultūros komponentės, arba įtraukdami ją labai ribotai. Būtent finansų ministerijos sudaromame savivaldybių gyvenimo kokybės indekse ir yra įtraukiami keli kultūros rodikliai: kultūros centrų dalyvių skaičius, muziejų, savivaldybių viešųjų bibliotekų, kultūros centrų skaičius. Šie rodikliai, galbūt būtų neblogai reprezentavę kultūros procesus Lietuvoje prieš dešimt ar daugiau metų, bet šiuolaikinio kultūros proceso, kuris yra žymiai įvairesnis ir sudėtingesnis, tikrai nereprezentuoja. Be to, kultūros sritis nuolat susiduria su tuo, kad tarsi konstatuojama, kad egzistuoja duomenų trūkumas apie ją, tad negalima jos įvertinti, išmatuoti. Ilgainiui sritis nukenčia, nes neatliekant srities matavimų pritrūkstama apčiuopiamų argumentų, kodėl sritis svarbi, kodėl valstybė turi į ją investuoti, kokios apimties investicijų reikėtų. Be to, yra įgyvendinama regioninė kultūros politika (pasitelkiant Tolygios kultūrinės raidos modelį), tačiau susistemintų ir patogiai prieinamų duomenų savivaldos lygiu yra labai nedaug. Tai vėlgi apsunkina pasiektų kultūros politikos rezultatų įvertinimą. Na, ir galiausiai, nebuvo įrankio, kuris leistų pasilyginti savivaldybėms tarpusavyje pagal vieningą rodiklių sąrašą, plačiai aprašantį kultūros procesus. Matydami vieni kitų pasiekimus, galime ir patys perimti gerąsias patirtis ir pasiekti proveržio, tad galimybė save palyginti su kitais yra svarbi raidos dedamoji. Kaip matome, argumentų, kodėl savivaldybių kultūros indeksas aktualus, yra nemažai.
Savivaldybių kultūros indekso tikslas yra objektyviai ir visapusiškai reprezentuoti kultūros situaciją kiekvienoje savivaldybėje, palyginti situaciją tarp savivaldybių ir laike bei sudaryti galimybes identifikuoti problematiškiausius aspektus, kuriuos politikos formuotojai galėtų spręsti, kiekvienoje savivaldybėje. Tad politikos formuotojai, remiantis savivaldybių kultūros indekso reikšmėmis, galės numatyti prioritetines investicijų sritis arba įsivertinti sritis, kuriose jie jau lyderiauja, lyginant su kitomis savivaldybėmis. Be to, visi indekso rodikliai yra perskaičiuoti pagal jų dalį, tenkančią vienam gyventojui. Tai irgi svarbus aspektas, nes gali susidaryti įspūdis, kad, pavyzdžiui, savivaldybėje yra daug kultūros organizacijų, tačiau perskaičiavus vienam gyventojui tenkančią dalį, galime pamatyti, kad iš tikrųjų tų organizacijų santykinai yra per mažai.
Kokią kultūros situaciją skirtingose savivaldybėse jis atskleidė? Kokias stipriąsias ir silpnąsias puses išskirtumėte?
Savivaldybių kultūros indeksas apjungia 41 skirtingą rodiklį į 7 rodiklių grupes – subindeksus, kurie reprezentuoja kultūros organizacijas, kūrėjus, kultūros įmonių finansinius rezultatus, finansavimą kultūrai, dalyvavimą kultūroje ir socialinį kapitalą, kultūros paveldą bei vykstančius kultūros pokyčius savivaldybėse. Analizuojant kiekvieną jų, galime matyti atskiros savivaldybės pasiekimus ir silpnąsias puses.
Visgi pirmiausia, norėtųsi atkreipti dėmesį, kad maksimali savivaldybių kultūros indekso reikšmė yra šimtas balų ir nė viena savivaldybė jos nepasiekė. Dar daugiau, net pirmoje vietoje pagal savivaldybių kultūros indeksą atsidūrusi Neringos sav. surinko tik kiek daugiau nei pusę galimų balų (57 balus). Tai reiškia, kad visoms savivaldybėms yra dar kur „pasitempti“, galvojant apie esamą kultūros situaciją kiekvienoje jų. Tai parodo ir bendras savivaldybių kultūros indekso vidurkis, kuris yra ganėtinai žemas – 21 balas. Didesnes nei vidurkio reikšmes surinko mažiau nei pusė savivaldybių. Tad taip pat egzistuoja reikšmingas kultūrinės aplinkos atotrūkis tarp kelių lyderiaujančių savivaldybių ir likusios Lietuvos.
Ar iš tiesų regionai reikšmingai „kultūriškai nutolę“ nuo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos? Ar tikrai didžiuosiuose miestuose geriau atliepiama gyventojų kultūros paklausa ir užtikrinamas dėmesys kultūrinėms veikloms?
Iš tikrųjų net ir trijų didžiųjų miestų kultūrinė situacija yra labai skirtinga. Vilniaus miestas rikiuojasi antroje savivaldybių kultūros indekso reitingo pozicijoje, Kauno miestas – 11, o Klaipėdos m. – 44 pozicijoje. Vilnių lenkia Neringos sav., Kauną lenkia kurortinės savivaldybės, ar tokios, kaip Širvintų r., Panevėžio r. sav. Tad atskirais aspektais didieji miestai ne visada užtikrina tokią kultūros pasiūlą, kuri tinkamai atlieptų miesto dydį ir gyventojų skaičių. Kitaip tariant, nors absoliutinėmis reikšmėmis atrodo, kad kultūros organizacijų ar finansavimo kultūrai buvo daug, perskaičiavus vienam gyventojui tenkančią dalį, gauname priešingą situaciją. Be to, didžiuosiuose miestuose stebima tendencija, kad savivaldybių išlaidos kultūros paslaugoms paprastai būna mažos. Pavyzdžiui, vienam vilniečiui tenka vos 26 Eur, klaipėdiečiui – 42 Eur, o kauniečiui – 47 Eur savivaldybės išlaidų kultūros paslaugoms. Tai žemiausios reikšmės, palyginti su kitomis savivaldybėmis. Išeina taip, kad rajoninių savivaldybių gyventojų kultūriniams poreikiams savivaldybės skiria lėšų daugiau, pavyzdžiui, Širvintų r. sav. gyventojams tenka 73 Eur / gyv., Rietavo sav. – 91 Eur / gyv., Pasvalio r. – 129 Eur/ gyv., o pirmoje reitingo pozicijoje atsidūrusios Neringos sav. gyventojams buvo skiriama po 1 100 Eur.
Tai reiškia, kad didieji miestai kultūros atveju nepakankamai įvertina turimą ekosistemą (tiek auditorijos, miesto gyventojų atžvilgiu, tiek kūrėjų, organizacijų atžvilgiu) ir ją palaiko nepakankamai. Kita vertus, naudojamasi tuo, kad didžiuosiuose miestuose yra reikšmingos nacionalinės investicijos į kultūrą, tačiau, siekiant kurti patrauklesnę kultūrinę aplinką vietos gyventojams, savivaldybės turėtų taip pat prisidėti stipriau, papildydamos nacionalinį finansavimą.
Tyrime ne kartą minite sąvoką „kuriančios savivaldybės“. Kaip jos tokiomis gali tapti?
Pasitelkdama „kuriančios savivaldybės“ sąvoką galvoju ne tik apie kultūros renginių kiekį ar menininkų skaičių savivaldybėje. Šia sąvoka noriu atkreipti dėmesį, kad turtingesnė kultūrinė aplinka gali paskatinti tolesnius savivaldybės sėkmės žingsnius. Kultūriškai patraukli savivaldybė gali paskatinti joje likti vietos gyventojus ar atvykti naujus, gali paskatinti stipresnius bendruomenių ryšius, pasitikėjimą aplinka, priimamais politikų sprendimais (kitaip tariant, gali stiprinti savivaldybės socialinį kapitalą). Gali paskatinti pojūtį, kad vietos gyventojas nėra tik abejingas procesų stebėtojas, bet yra aktyvus visuomenės dalyvis, kurio sprendimai ir veiksmai gali prisidėti prie gyvenimo kokybės kūrimo jo savivaldybėje. Kartu kultūriškai aktyvi savivaldybė gali pritraukti didesnius turistų srautus ir taip prisidėti prie savivaldybės ekonominių rezultatų. Tad kuriančios savivaldybės – tai kūrybingi, savo aplinka besirūpinantys, laimingi ir aktyvūs gyventojai.
Savivaldybių kultūros indeksas atskleidė, kad už kultūros situaciją kiekvienoje savivaldybėje atsakingas ne tik meras su komanda ar kultūros organizacijos, bet ir kultūros kūrėjai, vietos gyventojai. Ką rekomenduotumėte, kad kultūros indeksas savivaldybėse didėtų, o bendra kultūros situacija gerėtų?
Man nuo pat pradžių, pradėjus sudarinėti savivaldybių kultūros indeksą, buvo svarbu pabrėžti, kad kultūra nėra tik vieno mero rūpestis, ar tik vieno menininko rūpestis. Savivaldybių kultūros indeksas įvertina kultūros situaciją iš skirtingų perspektyvų: vertinama kuriama kultūros pasiūla ar potencialas kultūros pasiūlai: kiek yra kultūros organizacijų, kiek yra profesionalaus meno kūrėjų, kiek yra mėgėjų meno kolektyvų. Taip pat vertinamas kultūros ir kūrybinių industrijų sektorius ir jo pasiekiami rezultatai, kaip apyvarta, sukuriama pridėtinė vertė. Dar viena svarbi dedamoji – tai finansavimas kultūrai. Bet dėmesys skiriamas ne tik tam, kiek savivaldybės skyrė išlaidų kultūros paslaugoms ar kiek tai sudarė bendrame savivaldybių biudžete, bet ir atkreipiamas dėmesys į tai, kiek pačios kultūros organizacijos savo projektams ar kūrėjai savo kūrybinėms idėjoms gavo finansavimo iš Lietuvos kultūros tarybos. Taip pat vertinama ir paklausos pusė – gyventojų noras įsitraukti į kultūrą bei turimas socialinis kapitalas. Vertinama ir kultūros paveldo situacija – ne tik naujų kultūrinių veiklų kūrimas, bet ir kultūrinio palikimo išsaugojimas, aktualizavimas. Galiausiai kreipiamas dėmesys ir į tai, ar vyksta pokytis savivaldybėje, pavyzdžiui, ar finansavimas kultūrai augo per pastaruosius metus, ar tai buvo vienalaikė investicija be jokio tęstinumo.
Kaip matoma iš rodiklių įvairovės, ir ką norima pabrėžti šiuo indeksu, – už kultūros situaciją kiekvienoje savivaldybėje yra atsakingi visi subjektai: savivaldybės meras su komanda, kultūros organizacijos, kultūros kūrėjai, vietos gyventojai. Todėl galvojant apie kultūros situaciją kiekvienoje savivaldybėje, kviečiama ją būtent ir vertinti iš šios pilnavertės ekosistemos perspektyvos: kultūros organizacijos turi siekti sudaryti aktualią kultūros pasiūlą vietos gyventojams, kūrėjai turi siekti profesionalumo ir pristatyti aukščiausios kokybės kūrinius, gyventojai turi turėti galimybių dalyvauti kultūros veiklose, diegti dalyvavimo kultūroje įgūdžius vaikams ir jaunimui, savivaldybė ir kūrėjai, kultūros organizacijos turi skatinti gyventojų dalyvavimą kultūroje, sudaryti prieinamumą visoms amžiaus grupėms, savivaldybė turi skatinti organizacijų bei menininkų kuriamą kultūrinių veiklų pasiūlą ir pan.
Būtent santykinai pilnavertė kultūros ekosistema ir lėmė Neringos sav. lyderystę savivaldybių kultūros indekso reitinge. Neringos sav. atveju gautos ne tik aukštos kultūros organizacijų kiekio, tenkančio 1 gyventojui, vertės, bet kartu stebėtas ir savivaldybės intensyvus įsitraukimas, tad bendra kultūros ekosistema Neringos sav. buvo labiau subalansuota nei kitose savivaldybėse.
