„Regionų ateities forumas 2023“: gamta grįstų sprendimų ištekliai – žinios, bendruomenių aktyvumas ir savivaldybių finansinė laisvė
Balandžio 26 d. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) vykusio „Regionų ateities forumo 2023“ ašimi šiemet pasirinkta į Žaliojo kursto tikslus orientuota tema – gamtai palankūs politiniai, socialiniai ir ekonominiai sprendimai, didinantys regionų gyvybingumą.
Šalyje žinomo visuomenininko, žurnalisto Andriaus Tapino moderuojamose diskusijoje VDU ŽŪA mokslo ekspertai, ūkininkai, verslo, viešojo sektoriaus, nevyriausybinių organizacijų atstovai diskutavo apie tai, ką kaimiškosioms savivaldybėms suteiktų didesnis finansinis savarankiškumas, kuo svarbi gyventojų bendruomenių ir savivaldybių partnerystė, kokias turime perspektyvas regionuose naudoti atsinaujinančios energijos išteklius, kurti ir plėtoti tvarias maisto tiekimo grandines, vystyti biologiniais ištekliais grįstą bioekonomiką ir žiedinę ekonomiką.
„Regionų ateities forumas 2023“ – jau tradiciniu tampantis trečią kartą organizuojamas VDU ŽŪA renginys, kurio formatas skatina suinteresuotų šalių bendradarbiavimą, inovacijas bei teigiamus pokyčius siekiant regionų gyvybingumo ir konkurencingumo.
Yra raudona linija, kurią peržengus regionuose gali prasidėti negrįžtami procesai
VDU rektorius prof. dr. Juozas Augutis, atidarydamas renginį, teigė, kad regionams šiandien būtinas ne deklaratyvus, bet realus dėmesys. „Partijų ir vyriausybių programose regionų politika vieningai įvardijama prioritetine sritimi, tačiau kai iškyla finansavimo klausimas, viskas staiga nutolsta. Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ visuose scenarijuose taip pat akcentuojama regionų reikšmė. Tačiau pasidėjus biudžeto svarstymui ir konkrečių priemonių finansavimo klausimui, laukiamų pokyčių gali ir nebūti“, – prognozavo prof. dr. J. Augutis, neabejojęs, kad šiame kontekste VDU ŽŪA dėmesys regionų problemoms yra ypač svarbus.
Kartu VDU rektorius įspėjo, kad yra raudona linija, kurią peržengus regionuose gali prasidėti negrįžtami procesai. Todėl juose būtina diegti kuo daugiau ir kuo įvairesnių inovacijų, galinčių sudominti ir pritraukti jaunimą.
VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė, sveikindama renginio dalyvius, kalbėjo, kad visais sunkmečiais Lietuvai išgyventi padėjo būtent kaimiškieji regionai, užtikrinę apsirūpinimą maistu ir darbu. Regionai išsaugojo ir mūsų identitetą, kalbą, etnokultūrą.
„Mūsų valstybė bus stipri tol, kol gyvi bus jos regionai. O jie gyvi bus tol, išvien dirbs mokslas, verslas, nevyriausybinės organizacijos ir politika bus orientuota ne į regionų slopinimą, o į vystymą“, – teigė prof. dr. A. Miceikienė.
Gamta grįstų sprendimų priėmimui aktualią teisinę aplinką renginyje komentavęs aplinkos viceministras Danas Augutis atkreipė dėmesį, kad 81 proc. buveinių Europos Sąjungoje (ES) yra prastos būklės, mažėja augalus apdulkinančių bičių ir drugelių populiacijos, o visa tai yra didžiulė grėsmė.
„ES Biologinės įvairovės strategija iki 2030 m. siekiama didinti visuomenės atsparumą tokioms grėsmėms kaip klimato kaitos poveikis, miškų gaisrai, maisto stygius, ligų protrūkiai. Kitas svarbus dokumentas – ES Gamtos atkūrimo reglamentas, kuriuo siekiama atkurti ekosistema. Nacionaliniu lygmeniu Vyriausybės 2020– 2024 metų programoje numatyta skatinti biomasės naudojimą šildymo sektoriuje, statybose ir bioekonomikoje, patobulinti saugomų teritorijų valdymą, priimti nacionalinį miškų susitarimą, įdiegti veiksmingą biologinės įvairovės stebėsenos sistemą“, – kalbėjo D. Augutis, atkreipęs dėmesį ir į kitus svarbius dokumentus – Nacionalinį kraštovaizdžio planą, Nacionalinė aplinkos apsaugos strategiją, „Natura 2000“ Prioritetinių veiksmų programą (2021-2027), kurioje numatyti finansiniai poreikiai biologinei įvairovei išsaugoti: 7 m. – 852 mln. Eur, kasmetinis poreikis – 121 mln. Eur. Pagrindinės investicijų sritys – žinių spragų panaikinimas, „Natura 2000“ teritorijų valdymo planavimas, buveinių priežiūra, įskaitant agrarinės aplinkosaugos priemones, invazinių rūšių kontrolė.
Daugiau regionų savivaldybių finansinio savarankiškumo – arčiau gerovės valstybės
Renginio metu buvo atskleistos ir konkrečiais faktais iliustruotos dvi opiausios Lietuvos savivaldybių problemos – žmogiškųjų išteklių ir finansinio savarankiškumo trūkumas. Ir priešingai – parodyta, kiek daug gali pasiekti lyderystę bendram tikslui sutelktos regionų bendruomenės, sulaukusios atitinkamo valdžios dėmesio ir finansinės paramos. Tokius gerosios patirties pavyzdžius pateikė Tauragės r. savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Šarūnė Stasytienė, pasakojusi, kaip vietos žmonių aktyvumas, šalių pasitikėjimas, įtrauktis ir finansavimas šiame rajone materializavosi į biblioteką, vaikų darželį, užimtumo centrą ir naujas darbo vietas rajono gyventojams.
Kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo situaciją pristačiusi VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto mokslininkė dr. Laima Skauronė atkreipė dėmesį, kad Lietuva yra EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) narė, kurioje vietos valdžios priklausomybė nuo dotacijų yra didžiausia. O aukštas dotacijų lygis bendroje pajamų struktūroje reiškia ir santykinai mažesnį savivaldybių finansinį savarankiškumą.
Dr. L. Skauronės pateikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad mūsų kaimiškosiose savivaldybėse aštrėja demografinės problemos, trūksta darbo jėgos, tvyro pesimistinės nuotaikos dėl ateities, todėl menkai skatinama pritraukti investicijas, kurti naujas darbo vietas, sumaniai, tvariai išnaudoti vietos išteklius bei ieškoti finansinio savarankiškumo didinimo galimybių.
Kaip vieną opiausių problemų dr. L. Skauronė įvardijo netolygų savivaldybių ekonominį augimą, nes jis sparčiausiai vyksta tik dviejuose didžiausiuose šalies regionuose – Vilniaus ir Kauno apskrityse, o keturiose apskrityse – Alytaus, Marijampolės, Tauragės ir Utenos – BVP vienam gyventojui 2020 m. buvo beveik dvigubai mažesnis už ES vidurkį, trijose – Telšių, Panevėžio ir Šiaulių siekė vos du trečdalius (62–64 proc.) ES BVP vidurkio, tenkančio vienam gyventojui. „Iš tiesų tik stiprūs finansiniai ištekliai kaimiškosiose savivaldybėse yra jų tvarios socialinės ir ekonominės plėtros vietos lygmeniu pagrindas“, – teigė VDU ŽŪA atstovė, pastebėdama, jog EBPO duomenys rodo, kad Lietuvos savivaldybės gauna tik 1,2 proc. visų valstybės mokesčių pajamų, o EBPO šalių vidurkis – 11 proc.
„Kaimiškosios savivaldybės jaučia didelę priklausomybę nuo centralizuoto jų pačių uždirbtų pajamų (GPM) paskirstymo, ribojančio finansinį savarankiškumą. Kita vertus, tyrimo rezultatai atskleidė, kad kaimiškosios savivaldybės pačios menkai išnaudoja galimybes generuoti nemokestines pajamas, nors būtent ši pajamų rūšis savivaldybėms yra jų pačių verslumo skatinimo, tvarumo, socialinių, ekonominių ir finansinių perspektyvų pagrindas“, – teigė dr. L. Skauronė, pastebėdama, kad centrinės valdžios institucijoms derėtų tvariau ir efektyviau strateguoti regioninės plėtros politiką, patikslinant konkrečias priemones šios politikos įgyvendinimui. „Akivaizdu, kad kaimiškosios savivaldybės patiria sudėtingų iššūkių, tačiau jos gali ir turi ieškoti galimybių kaip didinti finansinį savarankiškumą. Svarbu, kad visos regionų savivaldybės bendrai ieškotų iniciatyvų judant link tvarių finansinių išteklių potencialo formavimo ir naudojimo, pvz., gyventojų skaičiaus išlaikymo ir didinimo, verslumo skatinimo, žemės ūkio funkcinės transformacijos ir jo įgalinimo vystyti naujas, perspektyvias, darbo vietas kuriančias bioekonomikos sektorių verslų sritis“, – reziumavo mokslininkė. Dr. L. Skauronės mintį pratęsdamas Akmenės r. meras Vitalijus Mitrofanovas rėmėsi užsienio šalių patirtimis – gerovės valstybės sukurtos ten, kur valdymas ir finansavimas yra decentralizuoti. V. Mitrofanovo teigimu, tai iliustruoja vien toks pavyzdys, kuomet savivaldybėms buvo suteikta teisė skirstyti socialinę paramą, kas leido Akmenės r. šios paramos gavėjų sumažinti 4 kartus. „Centrinėje valdžioje tebetvyro perdėtų baimių, kad savivaldos lygmenyje su užduotimis nepavyks susidoroti. Tačiau tam ir vyksta rinkimai, kad žmonės išsirinktų tuos, kurie dirbs efektyviai. Deja, šiandien tebesame vykdomieji komitetai, o atokūs regionai tampa dykumomis . JAV neatsitiktinai didžiausi mokesčiai yra Kalifornijoje, o mažiausi Aliaskoje, nes ten valdžia deda realias pastangas, kad atokus regionas neištuštėtų“, – argumentavo V. Mitrofanovas.
Finansų ministrės patarėjas Darias Sadeckas teigė, kad savivaldybių finansinis savarankiškumas yra vienas iš prioritetinių šios LR Vyriausybės tikslų, todėl Finansų ministerija parengė veiksmų paketą finansinio savarankiškumo skatinimui. Viena iš numatytų galimybių savivaldybėms – laisvesnis skolinimasis įgyvendinamiems ES projektams. Kita priemonė – tai visų savivaldybės subjektų apmokestinimas nekilnojamo turto mokesčiu, kurio administravimas bei valdymas būtų decentralizuotas. Tačiau VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas dr. Remigijus Civinskas teigė, kad Lietuvoje vietos valdžios finansų decentralizacijos klausimu diskutuojama įvairiais lygmenimis jau daugiau kaip 20 metų ir pokyčių greitai dar nesulauksime, nes finansų sutelkimas centrinės valdžios rankose be kita ko – mūsų, kaip ir kaimyninės Latvijos, viena iš fiskalinės politikos tradicijų.
Dr. L.Skauronė šiame įvairių įžvalgų kontekste ragino glaudžiau bendradarbiauti kaimiškųjų savivaldybių merams, sprendimų ieškoti kompleksiškai ir į problemų sprendimų paieškas labiau įtraukti mokslą.
Lietuvoje trūksta ne energijos išteklių, o energijos juos įdarbinant
Apie atsinaujinančios energijos išteklių naudojimo perspektyvas renginio metu kalbėjęs šioje srityje jau daugiau nei trys dešimtmečiai dirbantis VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto profesorius dr. Kęstutis Navickas teigė, kad sunkiai prognozuojamoje geopolitinėje situacijoje šis apsirūpinimo energija būdas kartu yra ir reikšminga mūsų nacionalinio saugumo dalis, nes logistikos grandinės, kuriomis Lietuva gauna iškastinį kurą, tam tikromis aplinkybėmis gali ir nutrūkti.
Prof. dr. K. Navickas priminė, kad 2022 m. gegužės 18 d. Europos Komisija patvirtino planą „REPowerEU“, kurio tikslas – sumažinti ES priklausomybę nuo Rusijos dujų, naftos ir anglių importo. „REPowerEU“ diversifikuos energijos tiekimą, padidins jos taupymą ir atsinaujinančios energijos gamybą, siekiant sukurti atsparesnę energetikos sistemą. Šiame plane nurodoma, kad piliečiai, susitelkę į energetikos bendrijas, skatinami aktyviai dalyvauti energijos rinkoje ir tapti energijos gamintojais. Prof. dr. K. Navicko teigimu, energijos išteklių Lietuvoje turime pakankamai, tačiau jų įdarbinimo procesas nevyksta taip sparčiai, kaip galėtų vykti, pavyzdžiui, iki šiol energijos visiškai nepasigaminame iš biometano dujų.
Apie sėkmingai įgyvendintą projektą, įdarbinant atsinaujinančią energiją kalbėjusi Elektrėnų savivaldybės administracijos Ūkio plėtros ir investicijų skyriaus vedėja Giedrė Tomkevičiūtė Kalinauskienė pasakojo, kad ši savivaldybė, bendradarbiaudama su verslu, yra pasistačiusi saulės parką, kuris užtikrina aprūpinimą elektros energija visas 33 savivaldybės viešąsias įstaigas. Kauno r. savivaldybės Ekonomikos skyriaus vedėjas Artūras Pupalė pasidžiaugė, kad šioje savivaldybėje 70 proc. šilumos energijos išgaunama iš biokuro.
Prof. dr. K. Navickas, komentuodamas gerosios praktikos pavyzdžius, atkreipė dėmesį, kad į atsinaujinančios energijos išteklių gamybą reikėtų aktyviau įtraukti ne tik viešąjį sektorių, bet ir gyventojus. „Kitose Europos šalyse populiarias atsinaujinančių energijos išteklių bendrijas Lietuvoje galbūt galėtų pakeisti įvairias veiklas jau vystančios aktyvios kaimų ir miestelių bendruomenės. Konkrečioje teritorijoje bendruomenės generuojama saulės energija šioje teritorijoje turėtų ir likti. Taip būtų išvengta operatoriaus diktuojamų sąlygų“, – siūlė VDU ŽŪA mokslininkas.
Žiedinės ekonomikos pamatas – regionai
Apie tvarių maisto grandinių privalumus ir iššūkius jas kuriant kalbėję VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto prof. dr. Vilma Atkočiūnienė, ekologinio ir biodinaminio ūkio šeimininkė Genovaitė Sakalauskienė, VŠĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Verslumo skatinimo ir tautinio paveldo skyriaus vedėjas Paulius Uleckas, VŠĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Verslumo skatinimo ir tautinio paveldo skyriaus specialistė Vaiva Petrauskienė, Lietuvos uogų augintojų, perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos vadovė Audronė Ispiryan pripažino, kad dabartiniu metu atsikovoti įvežtinių produktų užimtą rinkos dalį patys žemdirbiai nėra pajėgūs. Savaime šis procesas nevyks, todėl būtina mobilizuoti suinteresuotas šalis, kad jos, taikydamos paveikius metodus, padėtų vietos ūkininkams novatoriškai ūkininkauti ir patekti į vietos rinkas, o vartotojų bendruomenė galėtų rinktis ir valgyti vietos produktus.
Atkreiptas dėmesys, kad trumposios maisto grandinės yra žiedinės ekonomikos principais grindžiama maisto gamyba, perdirbimas, pardavimas ir vartojimas – produktai auginami, gaminami, vartojami kuo glaudesnėje teritorijoje (iki 50–70 km atstumu). Svarbiausia tai, kad tarp augintojo ir vartotojo neatsirastų daugiau kaip vienas tarpininkas.
Problema ir tai, kad maži ir vidutiniai ūkiai neatpažįsta savo konkurencinių pranašumų, o viešojo sektoriaus ir valdžios institucijos nepastebi atsirandančių galimybių, savivaldybėse pasigendama maisto ir maitinimo strategijos.
Apie biologiniais ištekliais grįstus sprendimus žiedinėje ekonomikoje kalbėjusi VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto profesorė dr. Vlada Vitunskienė teigė, kad biologiniai ištekliai yra sutelkti kaimo vietovėse, todėl jie ir turi atverti galimybes regionų, nutolusių nuo centrų, plėtrai. Profesorė atkreipė dėmesį, kad žiedinėje ekonomikoje svarbu efektyviai panaudoti atliekas, susidarančias gamybos procesuose, kurios iki šiol neretai laikomos bevertėmis, nors iš tiesų tai puiki priemonė ir gaminti inovatyviems aukštos pridėtinės vertės produktams, ir apsirūpinti energijos ištekliais. „Vietinių išteklių perdirbimą yra galimybė vystyti nedidelėse gamyklose ir tai taip pat priemonė regionų plėtrai“, – prognozavo prof. dr. V. Vitunskienė.
Pratęsdamas profesorės mintį Alytaus r. šaltalankių ūkio „Ambery“ šeimininkas Gediminas Radzevičius teigė, kad šio ūkio pavyzdžiu šiandien galima puikiai iliustruoti žiedinės ekonomikos modelį. Prieš 15 metų ūkio tikslas buvo gauti kuo gausesnį uogų derlių, o nederliaus metais nuostoliai būdavo neišvengiami. Vėliau uogas pradėta šaldyti, taip pratęsiant jų vartojimo laiką, po to imta kurti įvairius šaltalankių produktus ir galiausiai nueita biomedicinos link. Tačiau svarbiausia – buvo išsiaiškinta, kad vertingiausia šaltalankių dalis yra išspaudos, anksčiau laikytos gamybos atliekomis – šiuo metu iš jų gaminami aukštos pridėtinės vertės produktai.
Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos Rolandas Morkūnas, UAB „Ekofrisa“ direktorė Lina Dužinskienė, Žemės ūkio ministerijos atstovas Zigmas Medingis, VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto doc. dr. Daiva Šileikienė, Ekosodybų ir bioekonomikos klasterio (Lietuva) vadovė, Baltijos Ekogyvenviečių Tinklo (Baltic Ecovillage Network, Švedija) valdybos narė ir tvarių organizacijų Europinio tinklo „Ecolise“(Belgija) tarybos narė Lina Čirvinskienė įvardijo skirtingus bioekonomikos ir žeidinės ekonomikos vystymui regionuose kylančius iššūkius – kaštų, žmogiškųjų išteklių, žinių – stoką, tačiau vieningai buvo pripažinta, kad į tvarius sprendimus orientuotos ekonomikos vystymas yra vienintelis teisingas ateities kelias.
Efektyvesnė žinių sklaida – daugiau palankių sprendimų gamtai
Apibendrinantįjį konferencijos pranešimą skaičiusi VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto docentė dr. Rasa Pakeltienė pristatė 2022 m. sukurtą Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos (ŽŪŽIS) klasterį – proaktyvų bendradarbiavimo modelį, skirtą žemės bei miškų ūkio žinių ir inovacijų kūrimui ir sklaidai.
Pranešėjos teigimu, vienas vertingiausių šių dienų išteklių yra žinios, o gamta grįstų, inovatyvių, darnių sprendimų paieška ir taikymas yra sudėtingas ir kompleksinis procesas, kuriam suvaldyti reikalingos įvairios tarpdisciplininės žinios ir ekspertinė patirtis, skirtingų suinteresuotųjų įsitraukimas, gebėjimas vystyti dialogą bei plėtoti kooperacinę konkurenciją.
Būtent Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos klasteris, kurį sudaro VDU (koordinatorius), LSMU, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, Lietuvos Žemės ūkio taryba, taip pat VDU Žemės ūkio akademijos mokomasis ūkis bei LSMU Praktinio mokymo ir bandymo centras – ir yra tas proaktyvus, pažangių sektoriaus institucijų bendradarbiavimo modelis. Šiuo bendradarbiavimu yra skatinamas verslo, mokslo, mokymo ir paslaugų sričių subjektų vidaus ir išorės bendradarbiavimo tinklas. Savo veiklomis klasteris prisideda prie sėkmingo, efektyvaus BŽŪP ir ES keliamų tikslų įgyvendinimo, kurie yra susiję su moksliniais tyrimais, žemės ūkio ir kaimo plėtros veiklos subjektų mokymu, konsultavimu, žinių keitimusi, kompetencijų ugdymu, žemės ūkio inovacijomis ir skaitmenizavimu ir apskritai visos žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos efektyvumo bei integruotumo didinimu.
