Sibiro istorijos. Kaip mes ją vogėme
Mano vyras Vidas Butkus 1949 metų kovo 27 dieną buvo ištremtas į Sibirą kartu su mama ir dviem seserimis – Stefa ir Janina. Pagal dokumentus jam buvo 14 metų, o iš tikrųjų – 17, nes formaliai buvo ,,pajaunintas“ net trimis metais. Sesuo Stefa tuo metu buvo 21, o Janina – 19 metų. Šeima buvo nugabenta į Irkutsko srities Nižnetdinsko rajono Maros kaimą, prieš tai vietiniams gyventojams pranešus, kad atveža banditus. Motina su vaikais buvo apgyvendinti vienoje iš kaimo trobų. Kaimo gyventojai su tremtiniais iš pradžių elgėsi atsargiai, bet didelio priešiškumo nerodė. Neilgai trukus suprato, kad lietuviai yra darbštūs, ramūs, geri žmonės, su kuriais galima bendrauti. Janina Butkutė buvo ypač linksma, nuotaikinga, organizuodavo lietuvių susibūrimus, į kuriuos ateidavo tremtiniai ir iš kitų kaimų. Vidas Butkus mokėjo grojo armonika, ir tai praskaidrindavo susirinkusiųjų nuotaiką.
Lietuviai tremtiniai dirbo taigoje, kirto medžius. Motinos į darbą nesiuntė, ji tvarkėsi namuose. Apie darbo sąlygas – karštį, šaltį, puolančias ,,moškes“, sunkų fizinį darbą visi nuolat pasakodavo jau grįžę į Lietuvą. Vidui dar teko darbuotis ir kolūkio dirbtuvėse, kalvėje, kur sekėsi labai gerai, nes jaunuolis buvo gabus techniniams darbams, labai pareigingas. Vietiniams beliko tik stebėtis, kaip toks jaunas vaikinas gerai atlieka visus darbus.
Darbas iš tremtinių atimdavo visas jėgas, bet vakarais namuose laukdavo mama su paruošta vakariene, ir tai buvo šviesiausios Sibiro kasdienybės akimirkos. Atvykę į tremties vietą dar turėjo šiek tiek maisto, bet trūko duonos. Mama nutarė kepti duoną, sumaišytą su avižomis. Augino daržoves, bulves. Pradėjo auginti kiaules. Vietiniai gyventojai labai stebėjosi, kaip galima iššerti 2-3 kiaules, kai maisto trūksta patiems. O kai kiaulę paskerdė ir pakabino rūkyti mėsą, tai kaime ėmė kalbėti, kad lietuviai deginą mėsą. Vietiniai sibiriečiai taip pat turėjo daržus, augino daržoves, bulves, sėjo javus. Kai paskersdavo kiaulę, tai švęsdavo visas kaimas ir greitai mėsą suvalgydavo.
Vido sesuo Janina pradėjo sirguliuoti, skųstis skrandžio skausmu, silpnumu. Miške dirbti jai pasidarė per sunku. Kreipėsi į gydytojus, buvo tiriama, skirtas gydymas. Į darbą jau nėjo. Sunkiu jos ligos laikotarpiu šeimai maldomis stengėsi padėti netoli jų kaimo gyvenusi tremtinė vienuolė Grincevičiūtė, dainininkės Beatričės Grincevičiūtės sesuo.
Merginai jokie vaistai nepadėjo, ji vis labiau silpo. Buvo paguldyta į Irkutsko ligoninę, kurioje ir mirė 1955 metais. Jauną ir linksmą merginą palaužė sunkus Sibiro darbas, nugalėjęs jos jaunystę. Janina buvo palaidota Irkutsko kapinėse. Prieš mirtį brolio prašė parvežti jos palaikus į Lietuvą. Brolis prižadėjo jos valią išpildyti. Kalvėje pats nukaldino metalinį kryžių ir kapą juosiančią tvorelę.
Vyresnioji Vido sesuo Stefa ištekėjo už tremtyje sutikto lietuvio, susilaukė sūnaus. Labai trokšdamas sugrįžti į tėvynę, Vidas Butkus 1956 metais pabėgo iš Sibiro. Jis gerai suprato, kad tai labai rizikinga, bet pasiryžo. Prieš tai darbovietėje atliko visus darbus, net daugiau nei reikėjo, kad kelias dienas nebūtų pastebėta, jog jo nėra. Kadangi pro jų kaimą ėjo geležinkelis ir ties posūkiu traukiniai sulėtindavo greitį, o jis buvo stiprus jaunas vyras, tad gana nesunkiai užsikabino už pravažiuojančio traukinio. Nors ir sunkiai, bet vis dėlto jam pasisekė sugrįžti į Lietuvą.
Tremtyje likusioms mamai ir seseriai Stefai 1957 metais buvo leista sugrįžti į tėvynę. Vidas, grįžęs nelegaliai, turėjo slapstytis. Prisiglaudė pas brolį, kuris buvo likęs neištremtas, kiek laiko pagyveno tėviškėje pas dėdę, seserį. Vienoje vietoje ilgai būti negalėjo, kad kas nesužinotų ir nepaskųstų. Negalėjo niekur įsidarbinti, o dar ir mokytis norėjo, nes iki tremties nespėjo baigti mokyklos. Nusprendė rizikuoti ir kreipėsi Vilniuje į Vidaus reikalų ministeriją. Ten buvo žmogus, supratęs jauno vaikino padėtį. Jis išdavė Vidui pažymą, kad jam leidžiama gyventi Lietuvoje. Ačiū tam žmogui, kurio dėka Vidas galėjo prisiregistruoti. Tada Garliavoje apsistodavo daug grįžtančių tremtinių, kurie vieni kitiems padėjo. Vidą priregistravo tremtinių šeima dabartinės K. Aglinsko gatvės name. Tada galėjo įsidarbinti elektros tiekimo įmonėje elektriku, o vakarais lankė vakarinę jaunimo vidurinės mokyklos klasę. Baigęs šią mokyklą, įstojo į Kauno politechnikumą, kur įgijo radioelektroniko specialybę. 1960 metais susituokėme.
1973 metais man, žmonai, Vidas pradėjo sakyti, kad reikia nuvažiuoti į Irkutską ir parsivežti sesers palaikus, nes jai tai yra prižadėjęs. Aš jam pritariau ir mudu pradėjome ruoštis kelionei. Kartu sutiko vykti ir Vido sesers Stefos vyras. Buvome įsitikinę, kad leidimo iškasti palaikus negausime, todėl sukūrėme planą, kaip juos pavogti. Nusipirkome celofaninių maišų, į kuriuos ketinome sudėti kaulus ir slapčia parvežti į Lietuvą.
1973 metais traukiniu išvykome į Maskvą. Važiavome gana patogiai, kupė buvome tik trise, be pašalinių. Maskvoje pernakvojome viešbutyje ir kitą dieną ryte išvykome į Irkutską. Kelionė su savais neprailgo. Dairėmės į pravažiuojamus laukus, miestus, buvo įdomu pamatyti Uralo kalnus. Pravažiavę Uralą, papuolėme į Sibiro platybes, nesibaigiančius miškus. Pamiškėse prie geležinkelio daugelyje vietų matėme sukrautas didžiules rietuves rąstų, kai kur jau supuvusių. Sibiro miestai atrodė liūdni, nejaukūs. Išlipę Irkutske matėme daug žmonių susirūpinusiais veidais, susitelkusių vien į save, abejingais kitiems. Vidas rado vairuotoją, kuris sunkvežimiu sutiko nuvežti mus į Maros kaimą. Jis labai norėjo pamatyti buvusius jų tremties namus. Buvo birželio 24-oji. Naktį tvilkė šalna, tad daržuose mėlynavo nušaldyti bulvių pasėliai. Niekaip negalėjau suprasti tokių temperatūros svyravimų, nes dienos birželio mėnesį karštos. Bet tai Sibiras.
Vidas susigraudinęs žiūrėjo į namą, kuriame praleido tiek savo jaunystės metų. Name gyvenusi moteris sutiko mus priimti porai dienų. Pakalbėję, užkandę, išėjome pasidairyti po kaimą. Vaizdas buvo nekoks – dulkėta gatvė, prie namų jokios žalumos, jokių gėlių, daug kur vietoje darželių auga daržovės, bulvės. Bevaikščiodami sutikome žmogų, kuris prisiminė Vidą ir Jurgį. Apgailestavo, kad jiems išvykus, darbovietėje viskas ėjo tik blogyn – technika gedo, lūžo, bet nebuvo tokių darbščių ir sumanių žmonių, kurie galėtų ją pataisyti. Žinoma, gavo naujų traktorių, bet ir tie sugedo. Kaime jokios pažangos, jokių naujovių.
Grįžome į trobą, kur šeimininkė jau buvo paruošusi pietus. Ir mes prisidėjome savo atsivežto maisto. Šeimininkas atidarė butelį degtinės ir visiems pripylė į stiklines. Man pasidarė nejauku dėl tokio kiekio, o jie nustebo kodėl. Mano vyras sako – pas mus moterys po tiek daug negeria. Paprašėme mažesnės taurelės, bet pas juos tokių mažų nebūna. Šeimininkai nuoširdūs, pasikalbėjome.
Kitą dieną vyrai nutarė aplankyti taigą, kurioje kadaise dirbo. Aukšti, gražūs medžiai, žolėje stiebiasi įspūdingos gėlės, o oras tyras tyras. Tai buvo mano pirmieji žingsniai taigoje. Vyrai vis prisiminė, kur ir kaip dirbo, gyveno… Nuo to gryno oro net ėmė darytis silpna. Atsigaivinome iš netoliese tekėjusio šaltinio.
Grįžę į kaimą, dar pabendravome su vietiniais žmonėmis, aplankėme kolūkio dirbtuves, apžiūrėjome namą, kur tremtyje gyveno Stefa su Jurgiu. Rytą sunkvežimiu išvažiavome į Irkutską. Apsistojome viešbutyje. Tada nutarėme nueiti į Irkutsko Vykdomąjį Komitetą prašyti leidimo iškasti palaikus, nes pabijojome rizikuoti. Pas pirmininką patekome lengvai. Prisistatėme, iš kur esame. Jis nustebo, kad iš taip toli atvažiavome ir kad jo darbe dar nė karto nepasitaikė tokio atvejo, kad kas prašytų palaikų. Jis paskambino telefonu ir atėjo dar trys vyrai. Jie nepalaikė mūsų prašymo. Sako, jog iš mūsų daug žmonių yra palaidota visame pasaulyje, bet mes jų neieškome ir neparsivežame, tad kam jums to reikia. Mes atsakėme, kad visi norime būti palaidoti savo gimtojoje žemėje, o ir mirusiosios paskutinis prašymas buvęs toks… Brolis jai pažadėjęs, tai dabar turįs tesėti… Vyrai kalbėjo ramiai, nejautėme priešiškumo, bet atsakymą mums davė neigiamą. Išėję nutarėme, kad belieka elgtis, kaip buvome sumanę – iškasti slapta ir susirinkti kaulus į maišą. Tam reikėjo sulaukti nakties. Nuvažiavome į kapines. Vidas greitai surado sesers kapą pagal jo paties padarytą metalinį kryžių ir tvorelę. Pastovėjome, pasimeldėme ir susigraudinę išėjome iš kapinių ruoštis naktiniam žygiui. Susiradome ūkinių prekių parduotuvę ir nusipirkome žvakių, kastuvų.
Grįžę į viešbutį, pavalgėme, pailsėjome ir laukėme, kol sutems. Tada vėl nuvykome į kapines. Vyrai pradėjo kasti, pasišviesdami žvakėmis. Aš dirbau sargybiniu – stovėjau prie toliau esančio tako ir stebėjau, ar kas neateina. Laimei, niekas mums nesutrukdė. Atkasę karstą, vyrai pasikvietė mane, nes aš, kaip gydytoja, turėjau pamatyti palaikus. Karstas buvo nesupuvęs. Jį atidengę supratome, kad paimti palaikų negalėsime. Amžino įšalo žemėje kūnas nesuiro, o mumifikavosi ir jo nėra kaip įdėti į maišą. Be galo susijaudinome – vyrų rankos pūslėtos, ėmė kraujuoti. Jie taip sunkiai kasė susigulėjusią, kietą žemę, o kasti reikėjo greitai ir be poilsio.
Kapą teko užkasti. Dar kiek pastovėjome prie jo ir nuėjome. Einant pro kapinių vartus Vidas sako: ,,Tegul būna Dievui ant garbės mūsų pastangos, tegul lieka kaip buvo. Mums nepasisekė“.
Tada man šovė mintis – pabandyti rytoj vėl eiti prašyti, juk blogiau nebus.
Ryte vėl susiruošėme į Vykdomąjį komitetą. Mums vėl pasisekė – radome pirmininką, jis vėl greitai priėmė. Šį kartą buvo 4 ar 5 žmonės, iš jų viena moteris. Vėl mūsų klausinėjo, kodėl taip norime išsivežti. Mes vėl aiškinome, kad visa šeima jau Lietuvoje, kad mergina čia gyveno tik laikinai, kad didžiausias jos noras buvo sugrįžti į gimtinę. Jie klausinėja, komentuoja, bet ne kategoriškai. Ta moteris ir sako: ,,Juos reikia gerbti, jie iš taip toli atvažiavo, pasiryžo ją parsivežti“. Tada kiti neprieštaravo ir mes gavome leidimą palaikus pasiimti. Nurodė sąlygas – gauti leidimą iš sanitarinės epideminės stoties, susirasti komunalinių paslaugų įmonę, gauti darbininkus, kurie iškastų karstą.
Kadangi Vykdomojo komiteto leidimas buvo gautas, toliau viskas sekėsi gerai. Į sanitarinę epideminę stotį, matyt, jau buvo pranešta, nes kai ten nuvykome, su mumis kalbėjosi labai maloniai. Darbuotoja pasakė, kad ji nežinanti, kokios tokiu atveju sąlygos, kokie reikalavimai turi būti įvykdyti, nes niekada tokio atvejo neturėjo. Aš prisistačiau, kad esu gydytoja, todėl bendromis jėgomis ieškokime instrukcijų. Rado kažkokią knygą ir ten perskaitė, kad reikią cinkuoto karsto. Tuo suabejojo patys, nes Janinos mirties priežastis – ne infekcinė liga, ir nutarė, kad nereikia. Padėkojome, kad į situaciją atsižvelgė labai humaniškai, supratingai. Sutarėme, kad reikia medinės dėžės, tada į ją įdėti karstą ir jį apipilti medžio drožlėmis, sumaišytomis su chlorkalkėmis.
Buitinio aptarnavimo kombinate mus taip pat labai maloniai priėmė, matyt, kad jau irgi iš anksto žinojo apie mūsų atvykimą. Paliepė nusipirkti specialius rūbus, pirštines sau, bet patys kasti negalėsime, nes tą galės atlikti tik darbininkai, kurie lauks kapinėse.
Labai apsidžiaugėme, praėję tą pasiruošimo etapą, bet buvo labai neramu, kas bus, kai darbininkai pamatys, kad kapas jau kastas. Susitarėme susitikti kitą rytą prie kapinių.
Mieste nusipirkome specialiąją aprangą, pirštinių. Iki vakaro buvo dar daug laiko, tad nutarėme pamatyti Baikalo ežerą. Vyrai prisiminė, kad būna organizuojamos ekskursijos su gidu. Susiradome ekskursijų biurą, susimokėjome už išvyką.
Iki ežero nuvykome autobusu, o paskui plaukėme nedideliu laivu apie 14 žmonių. Įspūdį padarė labai švarus Baikalo vanduo, dideliame gylyje plaukiojančios žuvys, augantys augalai, nuostabūs ežero krantai, Angaros ištakos vieta, Čerskio uola. Išlipę į krantą, pasivaikščiojome, užlipome ant Čerskio uolos, papasakojome, kad Čerskis buvo lietuvis.
Kitą rytą nuvykome į kapines. Prie vartų jau laukė du darbininkai ir dar du vyrai. Jie turėjo paruoštą medinę dėžę su pjuvenomis karstui apipilti. Pradėjus kasti mūsų širdys buvo kulnuose. Virpėjome. Bet nė vienas nieko nesakė, nors aiškiai buvo matyti, kad žemė kasta. Iškėlę karstą, vyrai įdėjo jį į paruoštą dėžę, užkalė ir nunešė į jau laukiančią mašiną. Mums nereikėjo mokėti už tas paslaugas. Nuvežė į geležinkelio stotį. Dar lankantis Irkutsko Vykdomajame komitete, vienas iš tų vyrų pasisakė esąs geležinkelio ruožo viršininkas ir padėsiąs mums suorganizuoti kelionę iki Maskvos.
Janinos karstas buvo įkeltas į krovininį traukino vagoną. Mums jau paruošti bilietai keleiviniame vagone. Prasidėjo kelionė namo. Džiaugėmės, kad mums pavyko. Pasirodo, visur yra gerų žmonių, kurie sugeba suprasti ir pasielgti ne biurokratiškai. Turėjome to geležinkelio viršininko adresą, tad vėliau išsiuntėme lietuvišką padėkos siuntinį.
Maskvoje jau buvo žinoma apie mūsų krovinį, kurį perkėlė į traukinį Maskva-Kaliningradas. Sugrįžusius į Kauną mus pasitiko Vido brolis su sunkvežimiu. Įkėlėme į jį dėžę su karstu ir pajudėjome į paskutinį mūsų odisėjos etapą – į Janinos išsvajotą tėviškę Šilutės rajone, Gardamo kaime. Ten jau laukė mama, sesuo Janina, giminės, kaimynai, kunigas. Bažnyčia buvo paruošta laidotuvėms. Buvome sutikti kaip didvyriai, atlikę didelį, tais laikais beveik neįmanomą darbą.
Bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, po jų įvyko laidotuvės Gardamo kapinaitėse. Lietuvaitė tremtinė Janina sugrįžo namo, į savo išsvajotą gimtąją žemę ir joje atgulė.
Brolis ištesėjo sesutei duotą pažadą.
