Paminėjo žodžio kardo riterį
Liepos 15-ąją, šeštadienį, Ukmergės rajone prisimintas monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17). Kaip ir kasmet, minint jo mirties metines, pirmiausiai rinktasi Dukstynos kapinėse, kur nusilenkta prie monsinjoro ir partizanų kapų. Čia atvyko ir kardinolas Sigitas Tamkevičius, vyskupai Saulius Bužauskas, Jonas Kauneckas, kunigai Nerijus Pipiras ir Mindaugas Martinaitis, Ukmergės rajono savivaldybės vicemeras Eugenijus Kuodelis. Sugiedojus „Tautišką giesmę“, renginį vedusi Albina Saladūnaitė priminė, kad ši diena svarbi Lietuvai dar ir todėl, kad minime Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 90-ąsias metines – 1933 m. liepos 15 d. rytą jie iš Niujorko pakilo skristi į Kauną. Juk Nepriklausomybės metais nebuvo kaimo ar mokyklos, kur neminėtų Dariaus ir Girėno žygdarbio. Taigi nuo mūsų visų priklauso, ar mūsų vaikai ir vaikaičiai minės juos ir kitus tautos didvyrius. Paskui kalbėjo kun. Nerijus Pipiras Jis sakė: „Stovime prie kapo. Ar tik jis nereiškia šiandien mūsų sąžinės kapo? Juk mirusi sąžinė patogi. Ką reiškia nuo pasaulio vis labiau atskiriami seneliai ar vaikystės pasakas pamiršti priversti vaikai, ką reiškia, kai norint pasveikti iš kokios nors labai varginančios ligos, reikia laukti malonės mėnesių mėnesiais ar keliauti į kitą pasaulio kraštą ir likti vienišiems, nes aplankyti tavęs dėl susisiekimo tinklo optimizacijos ne visi turi galimybių, ką reiškia, kai vaikas dėl besikeičiančių kaip mėnulio fazė reikalavimų krūvos jau turi kęsti nuovargį užuot džiaugęsis saldžiu mokslo skoniu, ką reiškia, kai nuvertinamas mokytojo orumas, pareigos, profesija, net pašaukimas, ką reiškia, kai net apeliuojant į moralės normas ar jas iškreipiant, sprendžiamos tik vienos grupės žmonių dirbtinai susikurtos problemos, lyg kitų problemų nė nebūtų? Galų gale, ar kaimynas, kovojantis šiandien už mūsų visų laisvę, vėl turi būti vienas, nes ilgokai besitęsianti kova ar vėliavų spalvos mums jau nebepatinka? Stovime prie kapo. Širdies gilumoje tikiu, kad dar ne prie sąžinės kapo. Todėl ir vėl iš naujo pateikiau tuos dalykus, kuriuos matydamas, monsinjoras netylėjo. Ir dabar netylėtų. Kur ieškosime atsakymų apie tiesą ir kaip šias problemas spręsime, nuo ko pradėsime, – klausimai, į kuriuos atsakyti šiandien jau turime kiekvienas asmeniškai“.
Sugiedoję „Viešpaties angelo“ maldą susirinkusieji išvyko į netoliese, Kadrėnų kaime, esantį mons. A. Svarinsko įkurtą Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką. Čia renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kurioms vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, koncelebravo kardinolas S. Tamkevičius, vyskupai S. Bužauskas ir J. Kauneckas, kunigai: Ukmergės dekanas Raimundas Kazaitis, M. Martinaitis ir N. Pipiras. Evangeliją skaitė kun. M. Martinaitis, o homiliją sakė vysk. S. Bužauskas. Homilijoje vyskupas sakė, kad svarstant partizanų istoriją, gali kilti klausimas Dievui: jei Tu Viešpatie, rūpiniesi žvirbliais, jei visi mūsų galvos plaukai suskaičiuoti, kodėl negalėjai išgelbėti tų vargšų vyrų partizanų, žmonių, kurie buvo šitaip kankinami, patyrė tiek vargo ir kančių lageriuose ir tremtyse. Kodėl gi, Viešpatie, nebuvai jų paguoda? Bet gal Dievas leido visam tam įvykti, kad mes suprastume, jog meilė ir ištikimybė visuomet brangiai kainuoja! O to, ką gauname veltui, mes nevertiname. Daugybę dalykų įvertinti imame tada, kai jų netenkame. Taigi galbūt partizanai ir tremtiniai turėjo mokėti tokią didelę kainą, kad paliudytų, kokie brangūs dalykai yra laisvė, tikėjimas, Tėvynė?
Šv. Mišiose giedojo solistas Mindaugas Zimkus.
Kaip jau įprasta, pasibaigus šv. Mišioms susirinkusieji turi galimybę pasiklausyti kalbos apie šių dienų aktualijas. Šįkart apie jas kalbėjo rašytoja, poetė, vertėja dr. Erika Drungytė, šv. Mišiose skaičiusi skaitinius. Kalbėdama apie monsinjoro Alfonso Svarinsko indėlį į visos Lietuvos ir net pasaulio istoriją, iš kurios jo niekas neištrins, kad ir koks didelis noras būtų, E. Drungytė klausė, ar įmanoma pasakyti, kas šiam žiauriai kankintam, be paliovos slapčia sektam, tremtam ir kalintam kunigui buvo stiprybės šaltinis? Jo stuburas nelinko, nelingavo, jokia propaganda jo neveikė, joks melas, saldūs pažadai ir vilionės negundė, tačiau monsinjoro išskirtinumas tas, kad jis nė akimirkos nenutilo. Jo žodžio kardas buvo garsus ir aiškus, jo pozicija tiesi ir visada vertikale aukštyn kylanti. Tai gilaus, gelminio tikėjimo ir atsidavimo Dievui pavyzdys, kurį mes regėjome gyvą ir galėjome stebėti, kaip tai veikia aplinkinius, kaip į tai reaguoja to nesuprantantys arba neigiantys, kaip elgiasi priešingų jėgų vedami asmenys. Tad visada, visada buvo galimybė ne tik matyti Kristaus žaizdą, bet ir įkišti į ją pirštus. Tačiau dabar, atgavus tą trokštąją laisvę, paaiškėjo, jog mums nereikia Kristaus, kad mums jo meilė per sunki, nes reikalauja atsakomybės ir pareigos. Dar daugiau – per 35 metus supratome, jog mums gera gyventi visuotinio tikėjimo pajuokimo ir Bažnyčios išvarymo laikais. Kitaip tariant, mes priėmėme komunizmą atgal, nes jis atėjo apsirengęs ne karine uniforma, o raudonkepuraitės suknele, ir savo noru leidomės praryjami globalios ateizmo mergaitės, nors ji niekada neslėpė, kad yra vilkas. Ir tik tokie (vienintelės dabar leidžiamos tiesos adeptų akimis) „kvaileliai“ kaip Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Kauneckas niekaip nenorėjo, lygiai kaip anais laikais, patikėti šia pasaka. Pasak E. Drungytės, skaitant monsinjoro Alfonso Svarinsko prisiminimus, šimtai dalykų – persekiojimo priežastys, motyvai, agentų ir šiaip kvailų aktyvistų – komjaunuolių/komunistų – veikimo modeliai, net mintys ir vieši pasisakymai – tokie atpažįstami, tokie panašūs į tai, kas vyksta dabar, kad negali atsikratyti įspūdžio, jog politrukai su visais savo lozungais ir plakatais, tardytojai su visa savo retorika, valytojos, gavusios valdyti valstybę (čia pagal V. I. Leniną) iš anų laikų persikėlė į šiandieną gyvi ir nenukentėję
Partizanų dainomis renginį džiugino aktorius ir atlikėjas Arnoldas Jalianiauskas, o smuiko melodijomis – Andrius Pleškūnas.
Paskui renginio dalyviams jo rengėjai nusprendė parodyti tą, kas yra toliau nuo pagrindinės parko aikštės. Ne visi ankstesniais metais į šį renginį atvykdavusieji susiprasdavo plačiau pasižvalgyti. Ne tik aikštėje, bet ir visame parke prie Mūšios upės mons. A. Svarinsko rūpesčiu pastatyta daug paminklų, kryžių ir atminties ženklų. Susirinkusiesiems šįkart surengta ekskursija, parodyti visi atminties ženklai ir papasakota, kokia intencija jie pastatyti. Ekskursiją vedė A. Saladūnaitė, Donatas Stakišaitis, Ritonė Šalkauskienė, Vytautas Jurkus, partizanų dainas atliko A. Jalianiauskas, o žygį malda užbaigė vysk. E. Bartulis.