Vytautas Bruveris. Ukraina bus naikinama net ir laimėdama. Kas ir kaip ją išsaugos?
Tai kas toliau ir koks planas, jei iš tiesų bus blogai? Ar to plano tiesiog nėra?
Šiuos klausimus, tarsi kirvį, ir vėl tenka kabinti tirštame nežinomybės ore, vėl garsėjant ir dažnėjant kalboms apie esą stringantį ir tuojau galutinai įstrigsiantį Ukrainos kontrpuolimą, o galimai karo pabaigai vis tolstant ir skęstant ateities ūkanose.
Tos kalbos ir vėl pirmiausia skamba toje Vakarų politinio elito ir viešosios erdvės dalyje, kuri visuomet buvo linkusi kalbėti apie būtinybę kuo greičiau „užbaigti karą“ kažkokiomis „derybomis“ ar „politiniu susitarimu“. Argumentas – esą, Ukrainai vis viena neįmanoma šio karo „laimėti“, bet, svarbiausia, kuo ilgiau jis trunka, tuo didesnis „eskalacijos“ – žinoma, branduolinės – pavojus.
Tad dažniausiai ši mintis baigiama „konstatavimu“, jog Ukrainai vis viena teks kažkokia forma ir nežinia kuriam laikui „atsisakyti“ dalies Rusijos dabar užimtos teritorijos, kažkaip susitariant, kad „mainais“ už tai Rusija nustos pulti ir niokoti likusią dalį šalies.
Didžiausią rezonansą iš naujausių pareiškimų šia tema sukėlė paties NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo kabineto vadovo viešas pareiškimas, kad Ukraina gali tapti NATO nare tuo atveju, jei – arba kai – atsisakys dalies savo teritorijos.
Šio požiūrio stovyklą iš Ukrainos ir uoliausių jos rėmėjų pusės tuojau užliedavo kritikos dėl neryžtingumo, bailumo ir parsidavimo Rusijai ugnis. Pasak šio požiūrio, kontrpuolimo sėkmė ir dinamika visiškai priklauso nuo Vakarų operatyvumo ir ryžtingumo teikiant ginkluotę ir amuniciją Ukrainai.
Sakoma, kad jei Vakarai bus išties nusiteikę Ukrainos pergalei – Rusijos pajėgų visoje Ukrainos teritorijoje sutriuškinimui ir išvijimui iš šalies teritorijos už 1991 m. sienų – bei tą nusiteikimą pavers išties greita ir pakankama karine parama, tas kontrpuolimas eis, kaip reikia.
O dabar jis iš tiesų vyksta nė lėtai, o taip, kaip ir turėtų bei, esą, yra ir bus sėkmingas. Kita vertus, visi kalbėtojai apie lėtą kontrpuolimo pažangą turėtų pirmiausia pasižiūrėti į veidrodį – teigiama, kad būtent dėl Vakarų delsimo tiekti ginkluotę ir amuniciją, kontrpuolimo pradžią Ukrainai teko vis atidėlioti ir rusai sugebėjo apsikasti įtvirtinimais ir minomis iki viršugalvių.
Tačiau konstatuojama, kad kažkokie mėginimai „atiduoti“ ar „palikti“ Rusijai bent kvadratinį metrą Ukrainos teritorijos yra anaiptol ne išeitis ar alternatyva kovai iki pergalingos pabaigos, o tarptautinės teisės oficialus bei viešas giljotinavimas. Taip pat – agresoriaus padrąsinimas bei įkvėpimas pulti toliau, davus jam laiko atgauti jėgas.
Taigi, Vakarai turėtų tiesiog kuo daugiau ir greičiau duoti Ukrainai ginklų, amunicijos ir pinigų, taip pat sankcijomis kuo labiau smaugti Rusiją ir taip viskas artės prie neišvengiamo tikslo – besąlygiškos Ukrainos karinės pergalės savo teritorijoje, kuri, esą, automatiškai iššauks paties Rusijos režimo griūtį. Arba bent tokią eroziją, kuri tą režimą susilpnins tiek, kad jis tiesiog fiziškai nebepajėgs tęsti karo ir, galų gale, vis viena žlugs. O tada Haga pačiam Vladimirui Putinui, visai jo mafijai, milijardinės reparacijos Ukrainai, visos Rusijos Federacijos subyrėjimas ir t. t.
Konstatuojant, jog to turi norėti visas civilizuotas pasaulis, vis dėlto nedera nematyti, jog ir pati aukščiausia Ukrainos valdžia pamažu pradeda rengti save ir visuomenę tai galimybei, jog įstrigs ne tik kontrpuolimas, bet ir visas karas.
Pavyzdžiui, Ukrainos vicepremjerė Iryna Vereščuk šiomis dienomis paskelbė, jog visuomenei reikia rengtis tam, jog karas užtruks dar ilgiau, negu bet kas galėjo tikėtis, o jo pabaigos vargu ar verta tikėtis net ir kitą pavasarį.
O pačios Ukrainos žiniasklaidoje, ypač – fronte kariaujančiųjų tarpe – stiprėja kritika karinei ir politinei vadovybei ir, aišku, Vakarams dėl to, jog kontrpuolimas, esą, baigia įklimpti ukrainiečių kraujo pelkėje.
Žinoma, aukščiausia šalies valdžia ir toliau laikosi pozicijos, kad kontrpuolimas, nors ir sunkiai, bet sėkmingai stumiasi į priekį ir jau šiomis dienomis gynybos ministerijos vadovybė raportuoja apie taktinius, tačiau svarbius laimėjimus pietuose, kur jau daugelį savaičių verda mūšiai aplink tas pačias gyvenvietes.
Tačiau ryškiausiai atrodė ir garsiausiais nuskambėjo paties prezidento Volodymyro Zelenskio vizitas į Švediją, Daniją ir Nyderlandus, pastarosioms dvejoms šalims paskelbiant, kad jos teiks Ukrainai naikintuvus F-16.
V. Zelenskis fotografavosi piloto sėdynėje, o vienoje iš spaudos konferencijų ironiškai sutiko į Ukrainos narystę NATO „mainyti“ su Ukraina besiribojančią Rusijos Belgorodo sritį.
Tačiau ką galime pamatyti tuomet, kai šiek tiek atsitraukiame nuo visų šių kasdienių ginčų bei politinių manevrų ir pakeliame droną šiek tiek aukščiau.
Viena vertus, gali būti, kad išties tik neilgo laiko klausimas, kuomet Rusijos frontas kritiškai svarbiomis kryptimis – pirmiausia, pietinėje – subyrės. Ukrainos pajėgos pagaliau pralauš visas pagrindines gynybines linijas iš priekio bei sunaikins visą aprūpinimo infrastruktūrą iš užnugario.
Vėl ėmė daugėti pranešimų, kad Ukraina, esą, pagaliau atsiėmė Robotyne kaimą, turintį svarbią strateginę reikšmę.
O metų sandūroje ar anksčiau reikalą pribaigs nauji naikintuvai ir nauja toliašaudė artilerija bei raketos, kurių bus dar daugiau, nei gaunama dabar.
Tarkime, pergalingas Ukrainos žygis pasibaigs, galbūt, iki kito pavasario ar vėliau, ir ji, kaip ir siekia, atsikovos visą savo teritoriją.
Ir štai čia grįžtame prie esminio klausimo – ar karas, reikalaujantis vis naujų Ukrainos karių bei civilių gyvybių ir niokojantis visą šalį su jos ekonomika bei infrastruktūra, baigsis?
Suprantama, baigsis tik vieninteliu atveju – jei žlugs ne tik ir ne tiek dabartinis Rusijos režimas, bet ir visa valstybė.
O jei ji liks, ji, be abejo, toliau tęs karą, kurio frontas eis per 1991 m. Ukrainos ir Rusijos sienas. Žinoma, ne visur tiksliai, tačiau esmės tai nekeis.
Klausimas „kas toliau?“ suskambės dar aštriau ir niūriau, jei rudenį vis dėlto galutinai paaiškės, kad kontrpuolimas įstrigo.
Pagrindo to bijoti tikrai yra daug. Rusija meta į mėsmalę naujas megatonas mobilizuojamos gyvosios masės, o taip pat ir geležies bei amunicijos, kurios dar turi ir pati, ir gauna iš tokių „tarpininkų taikos paieškose“, kaip Kinija.
Negana to, ji jau dabar stengiasi pati pareiti į puolimą – ką ir daro Charkivo ir Luhansko sričių sandūroje, kur, kaip galima suprasti, Ukrainos pajėgų padėtis vis sunkėja.
Panašu, kad panašiam „mėsos šturmui“ Rusija kaupiasi ir Bachmute, kurio ukrainiečiams taip pat niekaip neišeina apsupti ar bent atkirsti kelius į jį ir iš jo artilerijos ugnimi.
Taigi, kaip judėti toliau, jei frontas sustos ar rusams dar ir pavyks jį pralaužti kur nors savo naudai?
Žinoma, atsakymas į visus klausimus gali būti vienas – tiesiog laikyti frontą, Vakarams didinant karinę paramą ir tokiu būdu sekinant Rusijos pajėgas be kaupiantis naujam kontrpuolimui. Neatmestina, kad po jo – dar vienam.
Tačiau štai čia ir iškyla esminis klausimas – kas turi didesnį potencialą ištverti daugiametį sekinimo ir naikinimo karą, kurio vaga šis karas ir baigia pasukti? Ar Ukraina su Vakarų karine ir finansine parama, ar Rusija, su savo atvirų ir užsislėpusių sąjungininkų parama?
Pirmasis ir vienas iš esminių – gyvosios jėgos klausimas. Akivaizdu, kad persvara čia – Rusijos pusėje. Persvara, kuri iki šiol justi ir pačiame fronte – ir ginkluotės bei amunicijos srityje.
Tad Rusija visiškai sąmoningai bei užtikrintai ir pasirinko ilgamečio sekinimo ir naikinimo karą, skaičiuodama, kad pirmiausiai jai reikia permalti Ukrainos visuomenės mobilizacinius išteklius savaisiais, kurie žymiai ir garantuotai didesni. Be to, ji su savaisiais gali visiškai nesiskaityti. Lygiagrečiai naikinama visa šalies infrastruktūra ir, svarbiausia, ekonomika, kuri, greičiausiai, jau dabar išgyvena tik Vakarų finansinių injekcijų dėka.
Jei Rusijai pavyks užimti naujas teritorijas, ji jose darys tai, ką daro jau užimtose – fiziškai naikins visus ir viską, kas tik mažiausiai susiję su Ukraina ir ukrainietiška tapatybe, o į išžudytųjų vietą kels kolonistus iš Rusijos regionų.
Galutinis tikslas – jei pavyks išlaukti, kai subyrės ar susilpnės Vakarų parama, sunaikinti bet kokio pavidalo ir teritorinės apimties Ukrainos valstybę apskritai.
Suprantama, galima pagrįstai sakyti, kad Rusijos diktatūra visuose lemiamuose šio karo, prasidėjusio 2014 m. etapuose, žiauriai apsiskaičiavo. Ir esminis jos apsiskaičiavimas, tikėtina, yra tas, kad, galų gale, ji sunaikins pačią save. Bet ar pakeliui ji pirmiau to nepadarys su Ukraina?
Taigi, čia ir vėl grįžtame prie Vakarų, kaip vienintelės ir todėl lemiamos jėgos, galinčios ne tik įtakoti, bet ir pakeisti situaciją.
Galimi strateginiai pasirinkimai čia yra mažiausiai trys. Viena vertus, ir toliau tęsti tą patį atsargų navigavimą, remiant Ukrainą pagal amerikietišką formulę „tiek ilgai, kiek reikės“. Iš esmės tikintis, kad Rusija bei jos režimas arba nusilps bei išseks, arba „susispras“, kad šis karas jam yra „nenaudingas“.
O jei vis dėlto nusprendžiama nebelikti vien tik reaktyvios logikos rėmuose ir imtis proaktyvių veiksmų, akivaizdu, kad Vakarai pagaliau turėtų imtis išties plačios ir vieningos Rusijos izoliacijos ir, pirmiausia, ekonominio žlugdymo politikos, išties siekiant ne tik fizinio išsekimo, bet ir galimos režimo griūties.
Tačiau tai, kad tokiam strateginio mąstymo lūžiui Vakarai nėra ir, greičiausiai, apžvelgiamoje ateityje nebus pasirengę, eilinį kartą šiomis dienomis patvirtino ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, patikinęs, jog Vakarai nenori „pakeisti režimo“ Rusijoje. Žinoma, gal tai – gudri vieša apgaulė, tačiau tai – labai abejotina.
Ir, pagaliau, trečiasis variantas – Vakarai NATO arba JAV bei Didžiosios Britanijos asmenyse priima tą Ukrainos dalį, kurią kontroliuoja Ukrainos valstybė, po savo saugumo skėčiu. Ne tik suteikia NATO 5 str. lygio saugumo garantijas, bet, pavyzdžiui, dar ir apsaugo oro erdvę ar įveda savo pajėgas.
Rusija tokiu atveju pastatoma prieš pasirinkimą – pradėti atvirą karą su NATO, pačiai keliant statymus iki branduolinių, arba atsitraukti už užgrobtų teritorijų ribų.
Tačiau ar Vakarai pasiryžtų tokiai rusiškai ruletei ar, veikiau, pokeriui? Juk visa jų strategija paremta kitu kertiniu akmeniu, dar šventesniu už prisiekinėjimus, jog nenori „pakeisti režimo“ – paniška net ir regimybės tiesiogiai susidurti su Rusija baime.
Tad tokiam pokyčiui reikėtų išties tektoninio bei fundamentalaus mąstymo lūžio. Juolab, kad tuo atveju, jei tokių saugumo garantijų suteikimo momentu Rusija tebekontroliuotų Ukrainos dalį, Ukraina anksčiau ar vėliau siektų ją atsiimti. Taigi, paskui save į frontą patrauktų ir tų garantijų suteikėjus.
Bet kokiu atveju, nematyti kitų galimybių išmušti tebevykstantį karą iš ilgametės žūtbūtinės nei egzistencinės priešstatos, kol kas grėsmingesnės Ukrainai, nei Rusijai.
Ukraina jau paskelbė, jog su JAV ir Didžiąja Britanija pradėjo derybas dėl kol kas neįvardijamų saugumo garantijų. Tad gal tai – ženklas, kad bent jau bandoma žengti ta trečiąja iš galimų Ukrainos gelbėjimo nuo visiško suniokojimo krypčių?
Tačiau kol kas, kaip matyti, karas toliau rieda sava linkme tame kraujo liūne, kuriame aišku tik viena – jis įsiurbs dar dešimtis, o gal ir šimtus tūkstančių gyvybių.