Šokio simfonijos premjera įkvėpė istoriją pažinti per simbolius ir šokį
„Pajutom ryšį tarp Sinajaus dykumos ir Panerių pušyno smėlio“, – kalbėjo žiūrovai, šį savaitgalį išvydę premjerą „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“. Naujas šokio ir muzikos spektaklis pagal Jievaro Jasinskio muziką tapo vienu svarbiausių renginių, šalyje minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną ir Vilniaus geto likvidavimo 80-metį. Į bendrą ansamblio „Lietuva“ ir „Prabudimo orkestro“ premjerą Vilniuje, Jaunimo teatre atvyko garbūs svečiai – Lietuvos žydų bendruomenės nariai, šalies ir užsienio diplomatai bei kiti, neabejingi lietuvių ir žydų bendrai praeičiai.
„Tai, kas nusakyta muzika ir šokiu, praeina pro pamatinius žydų tautos įvykius, etapus, nukelia į istoriją Lietuvoje. Ypač patiko meninis sprendimas pavaizduoti Holokaustą – neapkrautai, be perdėtų tragedijos vaizdavimų, be visiems įprastų simbolių kaip lagaminai ar Dovydo žvaigždės, bet tuo pačiu atskleidžiant, kokia gili ir baisi tai buvo katastrofa. Čia daugiau einama per emocijas – netektis, baimę. Taip, Holokaustas amžinai negyjanti žaizda, bet spektaklis juk pasakoja visą istoriją. Galiausiai pabaigoje pamatome, kaip šiandien tai aktualu ir nėra pamiršta, kaip į praeitį žvelgiama šiandieninio žmogaus akimis. Nors aplinkui daug tamsos, mes jau gyvename šviesoje“, – pasakojo operos solistas, žymus šalies litvakas Rafailas Karpis.
„Puiki muzikos, šokio ir vaizdo dermė, įtaigus pasakojimas, išlaikytas subtilumas, jautrios meninės interpretacijos bei pagarbus žvilgsnis į istoriją. Taip menas prikelia skaudžias temas, kad įvertintume savo buvimą. Ačiū už galimybę patirti ir apmąstyti“, – socialiniuose tinkluose rašė kiti žiūrovai, įsigiję paskutinius bilietus Vilniuje.
Kūrėjai Šokio simfoniją kviečia pamatyti kituose miestuose – rugsėjo 27 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir spalio 7 d. Palangos koncertų salėje. Naują spektaklį šokio pasakojimu, gyvai skambant kelių orkestrų muzikai įgyvendino režisierė ir choreografė Aušra Krasauskaitė.
Palietė jautriausios scenos
Po premjeros stipriomis emocijomis pasidalino ir „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius, kuris taip pat žinomas kaip vienas aktyviausių Lietuvos ir Vilniaus žydų bendruomenės narių.
„Jautriausia po dvasiškai turtingo Šiaurės Jeruzalės portreto matyti vaizduojamus į getą einančius žmones, ant rankų nešančius vaikus ir daugelio jų gyvenimo pabaigą – mažame plotelyje susipynusias rankas, veidus. Vėliau pasigirstantis smuikas suvirpina širdį, bet išgirdus, jog tai ne šiaip melodija, o Izraelio himnas, kurio net ir pavadinimas reiškia viltį, perteikiama aiški žinia, kad net ir Holokaustas nebuvo mūsų tautos pabaiga. Žydų tauta net ir po juodžiausio istorijos laikotarpio kyla iš pelenų ir kopiasi aukštyn, lyg grakšti šokėja ant ją perkeliančių vyriškų rankų spektaklio pabaigoje.“
Pasak S. Gurevičiaus, „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“ – pažintinė programa, kurią kaip istorijos pamoką galėtų išvysti jaunoji karta.
„Džiaugiuosi, jog spektaklį galėjau stebėti su jauniausia savo dukra, kuri labai lengvai pažino tiek Egipto vergovę, tiek Toros gavimą, Šventyklos statymą Jeruzalėje ir Holokausto bei atsikūrusio Izraelio vaizdinius, nes šis spektaklis nėra vien tik menas. Tai puiki pamoka norinčiam iš arčiau pažinti bei pajausti žydų tautos kelią, kurio svarbi dalis yra Šiaurės Jeruzalė, mūsų Vilnius. Ačiū „Lietuvos“ ansambliui už kvietimą ir bendrystę tiek su žydų bendruomene, tiek su „Maisto banku“.
Jautė ir liūdesį, ir pareigą
Spektaklis gilių apmąstymų sukėlė ir Vokietijos ambasados Lietuvoje atstovams. Kaip projekto partneriai, jie džiaugėsi galėję prisidėti prie prasmingos kūrėjų misijos.
„Muzikos ir šokio pasakojimas apie Vilniaus, kaip Šiaurės Jeruzalės, iškilimą ir apie tai, kaip jį barbariškai sunaikino nacistinė Vokietija, mane labai sujaudino. Jaučiu gilų liūdesį, skausmą ir gėdą dėl Holokausto nusikaltimų. Sykiu jaučiu pareigą puoselėti žydų gyvenimą, kovoti su antisemitizmu ir išlaikyti gyvą Holokausto aukų ir jų gyvenimo atminimą. Tai istorinė ir amžinai išliekanti Vokietijos atsakomybė“, – sakė Vokietijos ambasadorius dr. Cornelius Zimmermann.
„Dėkui už nuostabų kūrinį – aukščiausias įmanomas lygis: estetiškai, choreografiškai, dramatiškai, naratyvo rutuliojimo, simbolių naudojimo ir bendravimo su žiūrovais kontekste“, – po premjeros dėkojo pripažinimą pelnęs teatro ir judesio meno aktorius, pedagogas, žurnalistas ir rašytojas Arkadijus Vinokuras.
Žinutę perteikė simboliais
Žiūrovai suprato ir savaip interpretavo režisierės A. Krasauskaitės kūrybinį sumanymą pasitelkti ne tik įtaigią šokio ar muzikos kalbą, bet ir simbolius.
„Pradinė spektaklio mintis, kalbant su scenografu Gintaru Makarevičiumi, buvo noras panaudoti tokius simbolius kaip vanduo, ugnis, žemė. Sustojome ties smėliu, kuris savyje talpina daug prasmių. Apskritai man stiprų įspūdį yra palikęs Pinos Bausch spektaklis „Šventasis pavasaris“ – kokią stiprią ir įtaigią žinutę neša ten naudojama žemė. Tai tapo dar viena inspiracija statant programą.
Todėl išgirstas komentaras apie tai, kad žiūrovai mūsų premjeroje pamatė ir Sinajaus dykumas, ir Panerių pušyno smėlį, labai palietė. Spektaklio temoje gyvenau ilgą laiką, nešiojausi širdyje. Jie mane suprato – skambėjo galvoje. Esu laiminga ir dėkinga, kad premjera įvyko“, – kalbėjo režisierė ir choreografė.
„Šokio simfonijai iš Šiaurės Jeruzalės“ scenografiją kūrė G. Makarevičius, kuris prisidėjo ir prie kitos ansamblio „Lietuva“ programos – koliažinės operos „Mažvydas“. Į spektaklio vyksmą neįprastai buvo įtrauktas ir taip žiūrovus nustebino ansamblio vyr. dirigentas Egidijus Kaveckas, scenoje apjungęs du orkestrus – Šv. Kristoforo kamerinį ir „Lietuvos“ nacionalinių instrumentų orkestrą, kviestinius džiazo, klasikos bei folkloro muzikantus. Pagrindinius spektaklio herojus įkūnijo valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokėjų trupė.
