Svetlana Žadeikienė apie dzūkiškos tarmės išsaugojimą: „Pasėji grūdą, o kalasi daigas“

Svetlana Žadeikienė Dzūkijos kraštą, o ypač jo sostinę Alytų, visoje Lietuvoje garsina skleisdama melodingą dzūkišką žodį. Ne veltui ją praminė nepailstančia dzūkiškos tarmės puoselėtoja. Net 45-erius metus mokykloje dirbusi mokytoja, Svetlana dabar turi kitą misiją – išsaugoti dzūkų tarmę bei pabrėžia, kad viskas prasideda nuo mažų dienų. Todėl ir gimė idėja išleisti knygą vaikams pavadinimu „Paukštukai ir Būžukai“, kurioje mažasis skaitytojas ras ne tik nuotaikingus dzūkiškus eilėraščius, bet ir smagias iliustracijas, pieštas Alytaus „Dzūkijos“ mokyklos mokinukų.

Tarmė – mūsų identiteto vizitinė kortelė

Dzūkiška tarmė pamažu vis nyksta, ypač miestuose, kur retas šneka cikrine dzūkų šnekta, nors būtent tarmė yra vienas iš tų dalykų, kuris tiksliausiai parodo mūsų kilmės šaknis. Svetlana pripažįsta, kad yra sutikusi žmonių, kurie nepagarbiai atsiliepia apie dzūkų tarmę, laiko tai neišprusimo ženklu: „Jei žmogus moka daug kalbų į jį žiūrima pagarbiai. Norėčiau šį požiūrį pakoreguoti. Labai gerbiu žmones kurie moka daug kalbų, bet manau, kad nemažiau gerbtinas turi būti ir savo prigimtinės tarmės, senelių ir prosenelių šnektos mokėjimas. Taigi bandau šią nuostatą skleisti nuolat vesdama dzūkų tarmės pamokėles vaikams, juk tarmė – kalbos pagrindas, kuris mus lydėdavo ir turi lydėti nuo kūdikystės. Pasakai kelis sakinius dzūkiškai ir prisistatinėti nereikia – tavo tapatybė kaip ant delno,“ – teigia S. Žadeikienė ir priduria, kad vis dar susiduriama su lyderystės stoka siekiant įtraukti mokytojus bei moksleivius į edukacines programas.

Etnokultūros puoselėjimas – mūsų pačių rankose

Kadangi 2023-ieji metai paskelbti Dzūkijos (Dainavos) metais, kurie skirti Dzūkijos istorinio bei kultūrinio paveldo išsaugojimui bei aktualizavimui, šio krašto žmonės galėjo džiaugtis etnokultūrinių renginių gausa, tačiau vaikiškos knygelės autorė, literatė pabrėžia, kad ne vien institucijos turi saugoti mūsų tarmę, o ir mes patys turime ją „įsileisti“ į savo kasdienybę. ­„Manau, kad pirmas žingsnis prisidedant prie dzūkų tarmės išsaugojimo yra jos įtraukimas į savo kasdienę aplinką. Taigi kviečiu nelaukiant specialių progų ir išskirtinių aplinkybių į savo buitį įtraukti bent tuos kelis dzūkiškus žodžius, kuriuos dar prisimenate. Didžiausias džiaugsmas man išgirsti, kaip edukacijoje dalyvavę mokiniai vėliau atėję į klasę sveikinasi „Labų rytų“. Tada pamatai, kiek nedaug iš tikrųjų tereikia, norint išsaugoti tarmės gyvybingumą,“ – šypsosi Svetlana.

Knyga, atverianti senelių ir prosenelių kalbos lobius

„Paukštukai ir Būžukai“ jau ketvirtoji Svetlanos Žadeikienės knyga, prie kurios leidybos šįkart prisidėjo Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka, o finansavo Lietuvos kultūros taryba (www.ltkt.lt). „Man dzūkų tarmė – paukštuko giesmė. Noriu, kad vaikai skaitydami šią knygelę, girdėtų tą stebuklingo paukštuko giedojimą,“ – taip apie naujausią knygelę atsiliepia jos autorė ir teigia, jog nuotaikingi eilėraštukai, dzūkų tarme ir pačių vaikų pieštos iliustracijos sukuria šiltą, betarpišką aplinką. „Kadangi bendrauju su mokytojais, tai žinau, kad vaikai džiaugiasi ne tik dzūkų tarmės edukacijomis ir gautomis knygelėmis, bet ir noriai jas skaito, o kai kuriuos eilėraščius išmoksta mintinai. Nuoširdžiai viliuosi, jog ši knygelė neliks vieniša ir bibliotekų lentynose, o šalia jos išsirikiuos daugiau dzūkų tarme parašytų kūrinių vaikams ir jaunimui,“ – lūkesčiais pasidalijo S. Žadeikienė.

Gyvenimas laisvoje Lietuvoje suteikia mums visiems vienodą galimybę gilintis į savo praeitį, kultūrą, šaknis. Etnokultūrą galime matyti kaip vieną iš priemonių balansui gyvenime, kuriame vyrauja skaitmeninės technologijos, pasiekti. Praturtindama kasdienybę, skatindama bendrauti etnokultūra, tradicijų puoselėjimas įneša džiaugsmo į tarpusavio santykius ir suteikia priklausymo bendruomenei jausmą.