Atsisveikinimas su darbuotoju: neieškokite pigesnių būdų
Dinamiškoje darbo rinkoje išvengti darbuotojų atleidimų sudėtinga. Neretai atsisveikinimas su darbuotoju perauga į darbo ginčą, o šis vėliau nukeliauja ir į teismą. Kad ir kokia būtų darbuotojo atleidimo priežastis, sprendimo pagrindas turi būti įvardintas Darbo kodekse. Vadinasi, darbuotojas negali būti atleistas be priežasties. Tad ką turi žinoti darbuotojai, norintys apginti savo teises, bei darbdaviai, norintys išvengti darbo ginčų, teismų bei brangiai kainuojančių pralaimėtų bylų?
Atleidimai iš darbo skirstomi į kelias kategorijas. Viena jų – atleidimas darbuotojo iniciatyva, kitaip tariant, darbuotojas iš darbo išeina savo noru. Dėl šios kategorijos atleidimų ginčų teismuose nėra daug, nebent darbuotojas teigia, jog pareiškimą išeiti iš darbo jį privertė parašyti darbdavys. Tuomet darbdavys privalo įrodyti, kad jokios neteisėtos įtakos, spaudimo darbuotojui nesukėlė. Įprastai teismai pripažįsta neteisėto darbdavio spaudimo faktą, jeigu paaiškėja, kad darbuotojas buvo gąsdinamas, jog nepateikus prašymo bus imamasi tam tikrų priemonių, arba kai darbuotojas atleidžiamas tą pačią dieną, kurią pateikiamas prašymas.
Etatų mažinimas
Darbuotojas gali būti atleidžiamas ir darbdavio iniciatyva. Viena iš galimų tokio atleidimo priežasčių – etatų mažinimas, kuomet darbuotojo funkcija tampa pertekline. Darbdaviai tokiose situacijoje privalo laikytis labai konkrečių Darbo kodekse nustatytų taisyklių: pagrįsti, kad tam tikra funkcija tikrai tapo pertekline bei kada buvo tinkamai įvykdyta darbuotojų atranka, jeigu perteklinę funkciją atlieka keli darbuotojai. Juk jeigu įmonėje dirba penki tą pačią funkciją atliekantys žmonės ir dėl etatų mažinimo atleidžiami du, įvykus ginčui teks įrodyti, kad du etatai įmonėje iš tiesų tapo pertekliniais. Jeigu atleidus darbuotojus į tokias pačias arba labai panašias pareigas yra priimamas naujas darbuotojas, įrodyti, kad etatas buvo nereikalingas, bus labai sudėtinga.
Ginčo metu gali tekti įrodyti, kodėl būtent šis, o ne kitas tas pačias pareigas einantis žmogus buvo atleistas. Jeigu atleidimo priežastis – naikinama darbo vieta, vadinasi darbuotojo kaltės nėra, atitinkamai, visi tą pačią poziciją užimantys darbuotojai – lygiaverčiai. Tad kaip darbdaviui išsirinkti, kuris darbuotojas turi būti atleistas? Darbdavys privalo atlikti darbuotojų atranką: Darbo kodeksas apibrėžia, kas turi pirmumo teisę būti paliktas darbe.
Situacija sudėtingesne tampa tuomet, kai visi darbuotojai turi vienodas teises likti darbe. Tuomet darbdaviui teks pačiam, arba pasikonsultavus su darbo taryba, jeigu tokia yra, nustatyti papildomus kriterijus. Jeigu atrankos procesas neatliekamas, arba atliekamas netinkamai, darbuotojo atleidimas gali būti pripažintas neteisėtu. Tai gali įvykti net ir įrodžius, kad pats etatas buvo panaikintas pagrįstai. Dažnai darbdaviai jau būna pasirinkę darbuotojus, kuriuos dėl įvairių priežasčių norėtų atleisti, ir tikrai ne visada atsižvelgia į pirmumo teisę likti darbe.
Darbuotojo kaltė
Jeigu darbuotojas yra atleidžiamas dėl jo paties kaltės, tokio atleidimo procedūros irgi yra labai aiškiai aprašytos Darbo kodekse. Darbuotojo padarytas pažeidimas turi būti labai konkretus. Teiginiai, kad darbuotojas visada blogai dirba, nuolat pažeidinėja taisykles, nebus laikomi pažeidimu. Tai turi būti aiškiai įvardijamas atliktas, arba neatliktas, darbas, veiksmas, pavyzdžiui, jeigu darbuotojas konkrečią dieną nepasirodė darbe ar užgauliojo kolegas.
Tačiau ir čia ne viskas taip paprasta. Darbuotojo pažeidimas turi būti proporcingas taikomai sankcijai. Jeigu darbuotojas į darbą pavėlavo kelias minutes, tai galime vadinti pažeidimu. Vis dėlto, už tokį pažeidimą darbuotojas neturėtų būti atleistas. Tad kas gali būti laikoma rimtu pažeidimu? Nepasirodymas darbe visą dieną iš anksto nepranešus gali būti vienu iš pažeidimų pavyzdžių. Bet darbdaviams, norintiems išvengti darbo ginčo, siūlau iš anksto atsakyti į du klausimus: ar darbuotojo elgesys yra laikomas pažeidimu ir, jeigu taip, ar jis yra pakankamai rimtas bei nesuderinamas su tolesniu darbuotojo darbu toje darbovietėje?
Teismų praktika rodo, kad identiškas pažeidimas kartais gali būti laikomas rimtu, o kartais – ne. Tai dažnai priklauso nuo paties darbuotojo reakcijos į pažeidimą, pasiaiškinimo. Jeigu darbuotojas kritiškai vertina savo pažeidimą, gailisi, žada taip nebesielgti, jo atleisti nerekomenduočiau. Bet jeigu darbuotojas tvirtina, jog jo elgesys buvo tinkamas, kaltina sukurtas taisykles, galima numanyti, jog jo elgesys nesikeis ir nėra kitos išeities, kaip su juo atsisveikinti.
Nepriklausomai nuo to, kokio rimtumo pažeidimas buvo įvykdytas, darbdaviai privalo laikytis griežtų Darbo kodekse aprašytų procedūrų. Darbuotojui turi būti pateiktas rašytis nurodymas pasiaiškinti. Šis nurodymas turi būti labai konkretus, darbuotojui turi būtų aišku, dėl kokių savo veiksmų jis turi pasiaiškinti. Vien tik netinkamai suformuluotas prašymas pasiaiškinti gali lemti atleidimo pripažinimą neteisėtu.
Beje, tokių bylų eigą dažnai nulemia liudytojų parodymai. Jeigu kiti darbuotojai paliudija, kad atleistasis elgėsi netinkamai, su juo buvo sunku dirbti, tai padės darbdaviui laimėti bylą. Ir priešingai – jeigu darbuotojai paliudys, kad buvęs kolega padarė pavienį pažeidimą, tačiau buvo atsakingas darbuotojas, darbdaviui laimėti ginčą bus sunkiau.
Vertybiniai skirtumai
Darbuotojas gali būti atleistas dar vienu pagrindu – darbdavio valia. Toks pagrindas gali būti taikomas, jeigu darbuotojas nuolat elgiasi nepriimtinai, tačiau vieno šiurkštaus pažeidimo nepadaro. Beje, šis pagrindas įsigaliojo tik 2017 m. kartu su naujuoju Darbo kodeksu. Toks atleidimas reiškia, kad darbuotojo elgesys neatitiko darbdavio vertybių ar keliamų elgesio standartų. Priežasčių gali būti įvairių: nemandagus elgesys, įtampos kėlimas, pesimizmo, neigiamo nusiteikimo demonstravimas. Žinoma, priežastys negali būti diskriminuojančiomis: pavyzdžiui, negalima atleisti moteriškos lyties darbuotojos, nes darbdavys nusprendė, kad nuo šiol įmonėje turėtų dirbti tik vyrai.
Darbuotojas gali dirba puikiai, tačiau kurti blogą atmosferą darbe, būti nemandagus ir negatyvus. Tai gali priversti kitus kolegas jaustis blogai, ir net išeiti iš darbo. Tokią situaciją pastebėjęs darbdavys gali atsisveikinti su darbuotoju. Bet toks atleidimas yra gana brangus: darbuotojui teks išmokėti mažiausiai 6 mėnesių vidutinį atlyginimą. Beje, šio pagrindo negalima taikyti jeigu atleidimas vyksta dėl etatų mažinimo, nepasiektų rezultatų.
Kaip ir kitose aptartose situacijose, procedūros yra kritiškai svarbios. Darbuotojas apie atleidimą turi būti įspėtas prieš tris darbo dienas, jam turi būti nurodytos ir aprašytos konkrečios atleidimo priežastys. Įvykus tokiam atleidimui, labai svarbus vaidmuo tenka žmogiškajam faktoriui. Darbuotojas gali nepriimti tokios informacijos, ja netikėti, įsižeisti, juk kaltinamos jo asmeninės savybės. Praktika rodo, kad net ir gavęs 6 mėnesių kompensaciją, darbuotojas tokį atleidimą gali ginčyti.
Susidūrus su poreikiu atleisti darbuotoją, patarčiau padaryti viską, kad to atleidimo išvengtumėte. Apsvarstykite, ar darbuotojas gali būti perkeltas į kitą darbo vietą, pakeiskite jo atsakomybes. Kartais atviras ir nuoširdus pokalbis su darbuotoju, pagalbos pasiūlymas gali situaciją išspręsti. Jeigu to padaryti nepavyksta, visada siūlau kalbėtis su darbuotoju toliau ir stengtis išsiskirti šalių sutarimu. Visada geriau išsaugoti teigiamą santykį su darbuotoju ir nesukelti jo pykčio. Jeigu darbuotojas visgi yra atleidžiamas, jam turi būti sumokėta protinga kompensacija. Ieškodamas pigesnių būtų nutraukti darbo santykius, darbdavys gali sumokėti gerokai daugiau. Juk, vis dėlto, taika, kokia brangi iš pradžių beatrodytų, galiausiai visada atsiperka.
