Kalėdiniai atvirukai – šiltas prisiminimas ar tik dar vienas nereikalingas lapas lentynoje?
Artėjant gražiausioms šeimos susibūrimo šventėms, dažnai pagalvojame apie tuos, kurių nėra šalia, toli gyvenančius, bet širdžiai artimus žmones. Norėdami juos pradžiuginti, greičiausiai nusiųsime SMS žinutę su gražiu sveikinimu, rastu interneto platybėse. Vargu ar atsiras kūrybingųjų, kurie skirs valandėlę autentiško atviruko gamybai. O jei tokių ir atsirastų, kurie iš jų tai įvertintų ar išsaugotų?
Kadaise Kalėdiniai atvirukai buvo kolekcionuojami ir saugomi kaip vertybė, kelianti šiltus prisiminimus. Dabar ranka rašytas ir paštu siųstas atvirukas tampa retenybe. Mūsų senelių puoselėjamas gražias tradicijas palaipsniui naikina šiuolaikinės technologijos. Viliuosi, kad vis dar bus žmonių, nepraradusių noro stengtis, kad ši graži tradicija neišnyktų.
Telefonu gauta žinutė negali prilygti istorija dvelkiančiam atvirukui. Ji niekada nesuteiks tiek emocijų, kiek gali suteikti maža kortelė, išimama iš atplėšto voko. Kortelėje ranka rašytas įrašas būna ypatingai šiltas, paliečiantis jautriausias sielos stygas. Rankose laikant senovinį atviruką kyla noras jį analizuoti. Galvoje pradeda suktis mintys: iš kur jis atsirado, kokia jo istorija? O istorijų apie atvirukų atsiradimą būta daug ir skirtingų.
Labiausiai tikėtina, kad atvirukai išsivystė iš „korespondencijos kortelės“. Pirmieji atvirukai išleisti 1869 m. Austrijos-Vengrijos imperijoje. Jie buvo neiliustruoti, vienoje pusėje užrašomas tekstas, kitoje – tik adresas. Atvirukai, kaip komunikacijos priemonė, dažniausiai buvo naudojama kareivių ryšiui su šeima palaikyti. Prancūzijos-Prūsijos karo metu, vykusio 1870-1871 m., kariai siųsdami atvirlaiškius artimiesiems pradėjo juos gražinti, puošti įvairiais piešiniais. Neilgai trukus, perspektyvią sritį pastebėję verslininkai, suskubo kariams parūpinti korteles su jau atspausdintomis iliustracijomis. Taip gimė iliustruoti atvirukai ir prasidėjo jų masinė gamyba. Jie buvo gaminami įvairių stilių ir rūšių: suvenyriniai, reklaminiai, humoristiniai, turistiniai, meniniai ir skirti pasveikinti įvairiomis progomis. Atvirukų vizualizacijai dažnai naudotos fotografijos, kurios paįvairino jų turinį. Kiek vėliau išpopuliarėjo suvenyriniai ir reklaminiai atvirukai. Jų leidyba suklestėjo daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje.
Lietuvoje atvirukų gamyba pradėta XX amžiaus pradžioje. Tai buvo puiki verslinė sritis, kurioje galėjo atsiskleisti kūrėjai. Atvirukus pradėjo kurti įvairūs menininkai, dailininkai, muziejininkai. Populiarūs buvo foto atvirukai su žinomų dailininkų, M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus ir kt. kūrinių reprodukcijomis. Sovietų sąjungoje buvo leidžiami propagandiniai bei sovietams atmintinų datų atvirukai. Vis dėlto Lietuvoje populiariausiais ir didžiausiu mastu leidžiamais išliko Lietuvos dailininkų vizualizuoti atvirukai, skirti Naujųjų Metų šventei. Šv. Kalėdoms skirtų atvirukų nebuvo leidžiama, jų randama labai mažai, nes sovietmečiu Šv. Kalėdos laikytinos draudžiama švente.
Pirmųjų atvirukų Šiauliuose leidėjai – Isakas Brevda ir Boleslovas Zatorskis. I. Brevda buvo žydų tautybės miestietis, apie 1904 m. Šiauliuose įsteigęs spaustuvę. Jis vienas pirmųjų savo lėšomis leidusių knygas lietuvių kalba bei atvirukus su Šiaulių vaizdais. B. Zatorskis – garsus dvarininkas, fotografas ir leidėjas, nuo 1896 m. Šiauliuose turėjęs savo ateljė. Jis vienas pirmųjų pradėjo leisti atvirukus su Šiaulių miesto fotografijų atvaizdais. Nuo 1901 m. iki 1910 m. išleido tris atvirukų serijas. Šių leidėjų ir atvirukams neabejingų žmonių dėka ir dabar galime išvysti, kaip atrodė Šiaulių miestas istorinėje tėkmėje.
Tik giliau pasikapsčius po atvirukų istorijos lobynus, galime suprasti tikrąją šio nedidėlio popieriaus lapelio reikšmę ir jo išsaugojimo svarbą. Tad lankydami vyresnius artimuosius, nepatingėkime užlipti į namų palėpes. Net neabejoju, kad ten rasime bent vieną atviruką su įsimintina istorija. Juk nėra nieko gražiau, kaip spindinčios senolių akys ir lūpose skambantys prisiminimai. Saugokime tuos prisiminimus, kad turėtume, ką papasakoti ateinančioms kartoms.