Nevyriausybininkai apie dalies ūkininkų protestą: tai – trumparegiškumą ir savanaudiškumą demonstruojanti akcija

Šiandien dalis Lietuvos ūkininkų protestuoja norėdami atkreipti dėmesį į žemės ūkyje susidariusias problemas. Su protesto reikalavimais susipažinusios nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos šią akciją vadina trumparegiška ir savanaudiška.

„Nors protesto iniciatoriai savo reikalavimuose pripažįsta, kad vykstanti klimato kaita daro apčiuopiamą neigiamą poveikį Lietuvos žemės ūkiui, visgi, jie nesutinka, kad intensyvaus žemės ūkio veikla yra reikšmingas veiksnys, prisidedantis prie klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo. Jie tai vadina „aplinkos ministerijos skleidžiama dezinformacija”.  Apmaudu, bet tokį požiūrį galiu vertinti tik kaip atsakomybės prieš gamtą, visuomenę ir ateities kartas stoką. Daugelis ūkininkų akcijos keliamų reikalavimų yra orientuoti į siekį susirinkti kuo daugiau viešųjų pinigų paramos ir užsitikrinti sąlygas toliau teršti vandenį, alinti dirvožemį, skurdinti mūsų gamtą. Iš visuomenės pusės žiūrint, tai – savanaudiška, iš jų pačių verslo – trumparegiška“, – sako nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Baltijos aplinkos forumas” vadovas Žymantas Morkvėnas.

Gamtininko vertinimu, protestuojančių keliamais reikalavimais siekiama dar labiau sumažinti ir taip minimalias aplinkosaugines ambicijas, o norint atliepti tokius kylančius aplinkosauginius iššūkius kaip klimato kaita ir biologinės įvairovės nykimas, mūsų žemės ūkio politika turėtų eiti priešinga linkme.

Ž. Morkvėnas atkrepia dėmesį, kad protesto iniciatorių viešinami reikalavimai neatspindi visos ūkininkų bendruomenės požiūrio: „Savanaudiškumo ar trumparegiškumo etiketės negalime ir nenorime „klijuoti“ visiems ūkininkams. Didelė dalis ūkininkų, kuriems ūkininkavimas yra ne tik verslas, bet ir savotiškas gyvenimo būdas yra įkvepiantys ir sektini pavyzdžiai. Jie drąsiai derina tradicijas su naujovėmis, prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų, ieško trumpesnio kelio ir santykio su savo vartotoju, atsakingai puoselėja juos supančią gamtą. Lietuvoje tokių pavyzdžių turim nemažai. Šie ūkininkai šiandien neprotestuoja, bet kantriai dirba savo sunkų darbą“.

Specialios žemės naudojimo sąlygos užtikrina, kad būtų apsaugotas viešasis gėris

Protesto iniciatoriai skundžiasi, kad valstybė specialiosiose žemės naudojimo sąlygose (SŽNS) numatydama draudimus suarti pievas, nusausinti pelkes tarsi kėsinasi į privačią nuosavybę. Tuo tarpu nevyriausybininkai sako, kad šios naudojimo sąlygos realiai reiškia, kad šeimininkas negali sunaikinti svarbios ekosistemos, nes ji teikia viešąjį gėrį visiems piliečiams – valo vandenį, apsaugo dirvožemį nuo erozijos, padeda švelninti klimato kaitos padarinius, teikia namus vabzdžiams apdulkintojams ir kitoms rūšims, teikia kitas naudas. Gamtininkai primena mūsų šalies Konstituciją, kuri draudžia niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, skurdinti augaliją ir gyvūniją. Šių nuostatų laikymasis yra teisėtas visuomenės lūkestis, kuris negali būti laikomas žemiau privačios nuosavybės intereso.

Vandens apsaugos juostos saugo mūsų vandenis nuo taršos

Protestuotojai taip pat nepatenkinti tuo, kad ūkininkaudami greta vandens telkinių jie įpareigoti palikti nesuartas apsaugos juostas. Jų teigimu, pastaruoju metu jos buvo praplėstos. Nevyriausybininkai pabrėžia, kad tokios apsauginės juostos yra būtinos tam, kad sumažintume žemės ūkio taršą į upes ir Baltijos jūrą, o dabar numatyti jų rėžiai yra nepakankami, juos reiktų dar labiau didinti.

„Mes kalbame apie vandens, kuriame maudomės, iš kurio pagautą žuvį valgome, kokybę. Didelė dalis ūkininkų naudoja mineralines trąšas ir pesticidus. Prie upių, griovių, kanalų, ežerų palikti nearti pievų plotai veikia kaip natūralus filtras, kuris sulaiko bent dalį šių medžiagų”, – apie naudą gamtai ir visuomenei kalba Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugininkas Justas Gulbinas.

Jo teigimu, nauja siūloma tvarka kai kur šias apsaugines juostas netgi sumažina ir ateityje, ypač intensyviausiuose žemės ūkio ruožuose, reikėtų pagalvoti apie šių juostų pločio didinimą.

Ūkininkai nori ir toliau neapskaityti naudojamų pesticidų bei trąšų

Nevyriausybininkus stebina ir tai, kad protesto iniciatoriai nori ir toliau laikyti paslaptyje, kiek pesticidų ir trąšų jie naudoja.

„Trąšas ir pesticidus naudojantys ūkininkai visada pabrėžia, kad jie tuos cheminius preparatus naudoja griežtai pagal instrukcijas, labai mažais kiekiais ir pan. Ir tuo pačiu nenori atskleisti, kokie tie realūs kiekiai. Aš to nesuprantu. Jei visuomenė matytų, kad tie kiekiai tikrai nedideli, tai ir palankiau vertintų jų pačių veiklą. Kodėl vengiama tokio skaidrumo?” – svarsto J. Gulbinas.

Tuo pačiu gamtininkas pažymi, kad cheminių preparatų naudojimas yra vienas esminių dalykų, alinančių gamtą.

Pievos – bene sparčiausiai Lietuvoje nykstanti ir labai vertinga ekosistema

Protestuojantys ūkininkai taip pat nusiteikę prieš pievų atkūrimą. Tuo tarpu gamtininkai sako, kad tai – viena labiausiai nykstančių ir daug naudos visuomenei teikiančių ekosistemų.

Nuo įstojimo į Europos Sąjunga pradžios Lietuvoje sparčiai nyksta pievos. Kasmet daugiamečių pievų nykimo mastas prilygsta tokiam plotui kaip Vilniaus, Kauno ir Alytaus miestai kartu sudėjus. Lietuva nesugeba išlaikyti net tokio pievų dydžio, kokį įsipareigojo išsaugoti stodama į Europos Sąjungą.

„Pievos padeda švelninti klimato kaitą. Naujausiais mokslininkų skaičiavimais, pievose yra sukaupta maždaug 12 % viso pasaulio anglies dvideginio (C02). Jos taip pat padeda sumažinti potvynius, stabdo eroziją ir taip saugo derlingą dirvožemį. Pievose tarpsta didelė dalis biologinės įvairovės. Pavyzdžiui, jose gyvena apdulkintojai, be kurių mes neturėtume didelės dalies maisto. Šiandien situacija su pievų biologine įvairove yra žymiai prastesnė nei miškuose.” – apie pievų naudą visuomenei pasakoja Ž. Morkvėnas.

Nevyriausybininkų teigimu, pagrindinė pievų nykimo priežastis ta, kad traukiasi gyvulininkystė, didelė dalis gyvulių auginami tvartuose ir šeriami grūdinėmis kultūromis, o ne ganomi ganyklose. Gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų veikla ir gyvenimo būdas yra gerokai sunkesnis nei ūkininkų, auginančių grūdus, tačiau išmokų sistema jiems yra mažiau palanki. Tuo tarpu labiau pelninga ir išmokomis aprūpinta augalininkystė plečiasi. Ir plečiasi pievų sąskaita.

„Mūsų žemės ūkyje dominuoja augalininkystė, o ūkiai stambėja. Pievos suariamos ir vietoje jų daugelis didžiųjų ūkininkų augina monokultūrinius pasėlius. Tokie milžiniški laukai gamtiniu požiūriu tampa dykynėmis. Visgi, augalininkystės plėtra nereiškia, kad lietuviai staiga tapo didesniais vegetarais. Didelę dalį užaugintos maisto žaliavos mes tiesiog išvežame iš Lietuvos, o dauguma intensyvią veiklą vystančių grūdininkų greičiausiai niekada nėra matę jų produkciją vartojančių valgytojų”, – sako Ž. Morkvėnas.

Remiantis  Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija, Lietuvoje šiemet prikulta apie 7 mln. tonų grūdų. Eksportuoti planuojama virš 70 % viso derliaus. Pagrindinė eksporto kryptis šiemet – Azijos šalys.

„Galime sakyti, kad į kitas šalis išvežame ne tik grūdus, bet ir mūsų derlingą žemę. Augalininkystėje vis dar įprastos dirvožemį alinančios praktikos – ariminė žemdirbystė, perteklinis trąšų naudojimas, tinkamos sėjomainos nebuvimas. Taigi, mes savo žemę aliname tam, kad eksportuotume žemos pridėtinės vertės produktus į kitas šalis”, – sako. J. Gulbinas.

Žemės ūkyje ir toliau bus naudojamas taršesnis žymėtas dyzelinas

Protestuojantys ūkininkai nepatenkinti tuo, kad turės sumažinti žymiai taršesnio ir didesnę žalą aplinkai darančio dyzelino naudojimą. Nuo šiol jie šį kurą galės naudoti tik traktoriuose.

„Mano galva ūkininkų nepasitenkinimas yra nepagrįstas. Viena vertus, visas pasaulis juda link to, kad pamažu atsisakyti iškastinio kuro, todėl iškastinio kuro subsidijavimas atrodo neadekvačiai keistas. Kita vertus – pagal šiuo metu esamus reikalavimus ūkininkai ir toliau žymėtą dyzeliną galės naudoti žemės ūkiui skirtai technikai, tačiau jo pilti į elevatorius keliaujančius sunkvežimius ar ūkininkų visurėgius ir pan. Visiškai normalu – valstybė pamažu atsisako lengvatų – paramos – iškastiniam kurui ir gali tas lėšas nukreipti remiant gamtai palankesnes ūkininkavimo praktikas”, – sako J. Gulbinas.

Gamtosaugininkai įsitikinę, kad valstybė turėtų remti didžiausią viešąjį gėrį teikiančias žemės ūkio praktikas. Tai reiškia, pirmiausia tuos, kurie padeda pievoms ir pelkėms atsikurti ir išlikti, taip pat – laukuose gyvulius laikančius ūkius, smulkius, ekologinius ir  biodinaminius ūkius.