Kai audžiau staklelės dūzgė, kai drožiau skiedrelės lakiojo

Sausio 10–31 d. net dvejose Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos padaliniuose  eksponuojama unikali Juozo Binkio rankšluostinių ir Biržų muziejaus „Sėla“ rinkiniuose saugomų rankšluosčių paroda. Muziejaus fonduose šiuo metu saugoma per 50 rankšluostinių ir virš 300 rankšluosčių, jie nuolat pasipildo naujais eksponatais. Bibliotekose eksponuojama tik nedidelė jų dalis.

Lietuvių tautinis paveldas – mūsų šaknys ir stiprybė. Tradiciniai amatai, atspindėdami lietuvių tautos ilgaamžes tradicijas, vertybes ir vietinį savitumą, dažnai virsta ir šių dienų patrauklia veikla. Vieni ar kiti gaminiai, būdingi konkrečiai šalies vietovei ar etnografiniam regionui, jų kolekcijų formavimas ir populiarinimas ženkliai prisideda prie tautinio paveldo kaip tikro lietuviško perlo patrauklumo didinimo. 

Rankšluostinės ir austi rankšluosčiai – vieni iš jų. Net ir kaimo sodybose retai besutiksime  šiuos buities atributus, o ką kalbėti apie miesto gyventojus supančią buitį.

Rankšluostinę, kažkada gana paplitusią interjero detalę, Visuotinė lietuvių enciklopedija apibūdina taip: „tai nedidelis baldas, kabyklėlė rankšluosčiui pakabinti – rankšluosčio pločio velenėlis, įtaisytas tarp dviejų šoninių lentelių, sujungtų lentelėmis viršuje ir priekyje“. Lietuvos kaime rankšluostinės žinomos nuo XIX a. vidurio. Tiek savo forma, tiek puošyba jos labai įvairios ir buvo gausiai ir plačiai paplitusios. Sunku būtų įsivaizduoti senąją pirkią be rankšluostinės ir joje kabančio gražaus rankšluosčio. Ji buvo kabinama ant galinės arba šoninės gyvenamosios patalpos arba svetainės sienos, netoli stalo. Tai grynai dekoratyvinė puošmena – rankšluostinėje kabančio rankšluosčio šluostymuisi paprastai nenaudodavo. 

Pasak lietuvių liaudies meno tyrinėtojų Pauliaus Galaunės ir Juzefo Perkovskio, rankšluostinių puošybai naudojamos kelios drožinėjimo technikos: priešakinių lentelių raštai atliekami bendra medžio dirbiniams technika – nuo kontūrinės linijos iki kiaurapjūvio ir reljefiškai-skulptūriškai traktuotų formų. Raštų elementai pasitaiko nuo paprasčiausių geometrinių formų iki stilizuotos augmenijos. Gana dažnai pagrindinis elementas yra segmentinė žvaigždė, o apie ją koncentruojami įvairūs kiti raštų elementai, neišskiriant ir gyvūnijos. Kartais raštas puošiamos ir šoninės lentelės. 

Parodose eksponuojamų rankšluostinių autorius Juozas Binkis gimė 1932 metais. Mėgęs drožinėti nuo jaunystės buičiai reikalingus daiktus, savarankiškai pradėjo drožinėti 1979–1980 m. 1981 metais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos (tuo metu „Liaudies meno draugija“) nariu. Nuolat dalyvaudamas įvairiose parodose pelnė įvairius apdovanojimus. 2005 m. J. Binkiui suteiktas Meno kūrėjo statusas.

Juozo Binkio medžio drožybos darbai buvo eksponuojami parodose Bulgarijoje, Švedijoje, Bolivijoje, Japonijoje, Armėnijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.

Kokia rankšluostinė be rankšluosčio? Didelėje Lietuvos dalyje rankšluosčiai XIX-XX a. pirmoje pusėje vadinti abrūsais, rečiau renčnikais ar renčninkais, Mažojoje Lietuvoje marškomis, drobiniais. Tik nuo XX a. antro ketvirčio įsigalėjo ir šiais laikais naudojamas terminas rankšluostis, kuris žmogų lydėjo bene visą gyvenimą. 

Lietuvos liaudies buities muziejaus etnologė Erika Nenartavičiūtė pasakoja, kad bene visas žmogaus gyvenimas buvo apjuostas rankšluosčiu: į rankšluostį priimdavo naujagimį, persirišęs rankšluosčiu raitelis kviesdavo į vestuves, rankšluosčiu surišdavo karstą. Rankšluosčius, kaip šventą Tėvynės reliktą, gyventojai vežėsi emigruodami į Ameriką, tremiami į Sibirą.

„Rankšluosčius naudodavo ne tik praktiniais tikslais kasdieniniame gyvenime, jais ir puošdavo patalpas, ir dovanodavo kaip vertingas dovanas“, – pasakoja E. Nenartavičiūtė. Rankšluosčių būta įvairių. Paprastesniais, austais iš prastesnių žaliavų, dažniausiai ruoželinio pynimo keturnyčiais, šluostėsi veidą ir rankas. Dekoratyviais, austais iš geriausių žaliavų, sudėtingų raštų rankšluosčiais puošdavo patalpą, dovanodavo per vestuves, krikštynas, vardynas. Dekoratyvų rankšluostį duodavo šluostytis svečiui, kalėdojančiam kunigui.

Rankšluosčius, kaip ir daugelį buityje naudotų audinių, audė šeimos moterys ir merginos iš savo ūkyje užaugintų, rečiau – iš pirktinių žaliavų. Namie užsiaugindavo ir apdirbdavo linų pluoštą, pirkdavo medvilnę.

Senieji Biržų krašto moterų ir merginų namuose austi rankšluosčiai (XX a. pr.–XX a. I p.), siuvinėti monogramomis, tekstais, simboliais, gėlių kompozicijomis ir kitais vaizdais, galuose gražinti nėriniais bei pinikais (rištiniais ar pintiniais kutais), įaustais raudonų medvilninių siūlų žičkais. Kiti rankšluosčiai – austi apie 1970–1985 m.  tautodailininkių audėjų, kurių dauguma dirbo Panevėžio suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė“ Biržų gamybiniame bare. Vienas iš rankšluosčių rinktiniu augaliniu raštu yra išaustas tarpukario Lietuvos metais „Siūlo“ fabrike.

Parodoje eksponuojami audėjų Elžbietos Letukienės, Bronislavos Stapulionienės, Marės Plepytės-Prunskienės, R. Ragauskienės, Stefanijos Dovydėnaitės, Emilijos Pilkauskaitės, Emilijos Kregždaitės, M. Džėjytės-Januševičienės, taip pat nežinomų audėjų rankšluosčiai.

Rankšluostinės ir rankšluosčiai – tai tautinis paveldas, praeityje tautos sukurtas ir iki šių dienų išlikęs materialus turtas. Atrasti mūsų tautos istoriją ir kviečia paroda „Kai audžiau staklelės dūzgė, kai drožiau skiedrelės lakiojo“. Dėkojame Biržų muziejui „Sėla“, surinkusiam ir saugančiam bei prižiūrinčiam unikalią rankšluosčių ir rankšluostinių kolekciją ir suteikusiam galimybę dalį jos pažinti ir mūsų miesto bendruomenei.

Šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija, alkas.lt, „Prieverpstės ir Rankšluostinės“(sudarytojos E.Spudytė, V.Rimkuvienė)

Unikali Juozo Binkio rankšluostinių ir Biržų muziejaus „Sėla“ rinkiniuose saugomų rankšluosčių paroda bus eksponuojama Viešojoje bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34) ir Smėlynės bibliotekoje (Smėlynės g. 49) iki vasario 1 d. Kviečiame aplankyti!