Viešųjų pirkimų sutartys: kada galima keisti jų sąlygas?
Pastaraisiais metais pasaulį sudrebinusi COVID-19 pandemija bei Rusijos pradėtas plataus masto karas Ukrainoje sutrikdė daugelį tiekimo grandinių, dėl ko smarkiai kito darbų apimtys bei jų kainos. Minėtosios aplinkybės neišvengiamai lėmė išaugusį viešųjų pirkimų sutarčių sąlygų keitimo mastą.
Kilus poreikiui pakeisti sutarties sąlygas jos vykdymo metu, dažnu atveju yra susiduriama su skirtingu sutartinių nuostatų interpretavimu, kuomet tą pačią sutarties sąlygą šalys supranta ir siekia taikyti skirtingai. Svarbu suprasti ir atskirti, kada sutarties keitimas yra priskiriamas pirkimo sutarties vykdymui sutartyje iš anksto nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o kada tai yra viešojo pirkimo sutarties keitimas kitais Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) 89 str. nustatytais pagrindais. Siekiant pasinaudoti sutarties keitimo institutu sutarties vykdymo metu, perkančioji organizacija ir tiekėjas privalo būti tinkamai pasiruošę bei gebėti suvaldyti kylančias rizikas, o sutarties keitimo galimybę privalo apsvarstyti jau pačiame pirminiame pasiruošimo viešajam pirkimui etape.
Praėjusių metų rugsėjo 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-916/2023. Šioje byloje ginčas kilo dėl to, kad perkančioji organizacija (ieškovas) siekė sumažinti sutarties kainą atsižvelgus į nebereikalingų atlikti darbų vertę, o rangovas (atsakovas) atsisakė tai padaryti, nepaisant to, kad sąlyga dėl kainos keitimo buvo numatyta sutartyje.
Teismo sprendimą lėmė nepakankamai aiškios sutarties nuostatos
Bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad sutartyje nebuvo numatyta pakankamai aiški ir konkreti galimybė pakeisti fiksuotą kainą tuo atveju, jeigu numatytų darbų atlikti nereikėtų. Sutartyje buvo nurodyta tik bendro pobūdžio informacija, jog minėta sutartis gali būti keičiama, kai yra būtinybė atsisakyti ar mažinti darbų apimtį. Tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog dėl kainos keitimo sąlygų sutartyje buvo aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai susitarta.
Nors sutartyje buvo nurodyta, kad dalies darbų gali nereikėti atlikti, tačiau nebuvo detalizuojamas tokį darbų neatlikimą sąlygojantis įvykis, data ir pasekmės, t. y. leistina sumažinti sutarties vertė. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad priešingas traktavimas neatitiktų taikyto kainodaros būdo – fiksuotos kainos – esmės. Tai būtų nesuderinama ne tik su tiekėjo teisių apsauga, tačiau pažeistų šalių lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principus.
Būtina vengti netikslių formuluočių sutartyje
Išvadai, kad sutartyje yra aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai susitarta pakeisti jos kainą, padaryti nepakanka vien tik bendro pobūdžio nurodymo, jog sutartis gali būti keičiama, kai darbai ar jų dalis perkančiajai organizacijai tapo nebereikalingi, netenkama finansavimo, ar dėl kitų priežasčių. Tam, kad sutartis jos galiojimo laikotarpiu galėtų būti teisėtai keičiama, sutartyje privalo būti nurodyta ne tik teisė atsisakyti darbų, bet ir išvardintos aiškios ir konkrečios sąlygos, t. y. nustatyta konkreti data ar įvykis, kuris privalo įvykti (nustatytos atliekamų darbų kritinės datos), kainos perskaičiavimo aplinkybės, aiškiai ir tiksliai apibrėžti darbų kiekiai (apimtys) bei jų keitimo sąlygos (konkretūs atvejai). Taip pat rekomenduojama nurodyti ir pačią norimų sutarties pakeitimų atlikimo tvarką, pavyzdžiui, atsisakomų darbų įtvirtinamo formatas ar kaip bus nustatytas priimamo sprendimo atsisakyti darbų derinimas su kitais statybos proceso dalyviais.
Su problema praktikoje susiduriama tuomet, kai perkančiajai organizacijai nepavyksta numatyti galimų rizikų ar atvejų, kuomet ateityje gali prireikti atlikti viešojo pirkimo sutarties keitimą. To nepadarius, sutarties vykdymo metu susiduriama su keblumais, norint pakeisti vieną ar kitą sutarties sąlygą.
Minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad nustačius poreikį pakeisti viešojo pirkimo būdu sudarytą sutartį pagal jau vykdomoje sutartyje nustatytas sąlygas ir tvarką, toks ginčas yra laikomas ginču dėl sutarties vykdymo, bet ne dėl sutarties pakeitimo. Tokiu atveju, pavyzdžiui, kainos sumažinimas sumažėjus darbų apimčiai savo esme yra pirkimo sutarties keitimas ne viešuosius pirkimus reglamentuojančių įstatymų nustatytais keitimo pagrindais, o pirkimo sutarties vykdymas sutartyje nurodytomis sąlygomis ir tvarka. Tokiu būdu atsiranda galimybė sumažėjus darbų apimčiai koreguoti kainą iš anksto sutartyje nustatytomis aplinkybėmis bei tvarka.
Siekiant teisėtai keisti sutartį jos galiojimo laikotarpiu, perkančioji organizacija privalo aiškiai ir detaliai aprašyti sutarties pakeitimo apimtį ir sudarymo tvarką. Tai gali būti ir tam tikriems sektoriams būdingi dideli kainų pokyčių svyravimai, ir planuojamos sudaryti sutarties laikotarpis (konkretūs darbų grafikai), ir padidėjusi rizika dėl konkrečių rinkoje esančių prekių (ar jų sudedamųjų dalių). Kitaip tariant, perkančioji organizacija jau pradinėje pirkimo stadijoje privalo įsivertinti, kokios rizikos sutarties vykdymo metu gali kilti, dėl kurių atsiras poreikis ateityje keisti sudarytos sutarties sąlygas. Tik tuomet sutartis galės būti keičiama jos vykdymo metu, atsižvelgiant į sutartyje įtvirtintus pagrindus.
Rizika dėl kainos pokyčio šalims turi būti proporcinga
Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad sutarties nuostatos dėl kainos keitimo privalo teisingai paskirstyti riziką tarp tiekėjo ir perkančiosios organizacijos, o kilus ginčui – sutarties sąlygos visuomet aiškinamos minėtas sąlygas pasiūliusios sutarties šalies nenaudai.
Pavyzdžiui, sutartyje negali būti nustatyta tiekėjo teisė reikalauti perskaičiuoti sutarties kainą tik tuo atveju, kai kaina dėl nuo tiekėjo nepriklausančių priežasčių padidėjo daugiau kaip 15 procentų, kadangi būtų įtvirtinta tik perkančiosios organizacijos teisių apsauga, kai tiekėjas prisiima padidėjusios sutarties kainos riziką (kainai padidėjus ne daugiau nei 15 proc.), o sutarties kainai sumažėjus – tiekėjui tokia apsauga nebūtų įtvirtinta. Šiuo atveju, sutarties kainos pasikeitimo rizika nebūtų pakankamai teisingai padalyta tarp šalių ir lemtų šalių nelygybę. Tenkinus tokį reikalavimą ir pakeitus sąlygas, nebūtų užtikrinamas šalių lygiateisiškumo bei abiejų sutarties šalių interesų pusiausvyros principas, todėl, esant sutarties neaiškumui (dėl neįtvirtintos darbų apimties keitimo tvarkos), ši sąlyga turėtų būti aiškinama ją pasiūliusios šalies nenaudai ir ją priėmusios šalies naudai.
Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, matoma, jog viešojo pirkimo sutartyje negali būti įtvirtinta nuostata, kuri riziką perkeltų išskirtinai vienai sutarties šaliai. Šis rizikos paskirstymas tarp sutarties šalių yra svarbus aspektas teismų praktikoje, nes leidžia ne tik perkančiosioms organizacijoms, tačiau ir tiekėjams užsitikrinti savo teisių apsaugą ir nelikti „ant ledo“.
Galiausiai, kuo daugiau pastangų iki pirkimo pradžios perkančioji organizacija skirs pirkimo objekto analizei ir galimų rizikų įvertinimui, tuo lengviau bus įgyvendinti viešojo pirkimo sutartį. Nuostatas dėl identifikuotų rizikų tinkamai suformulavus bei įtvirtinus pirkimo sutartyje, ji galės būti vykdoma ir keičiama joje nustatytomis sąlygomis, taip užtikrinant teisingą interesų pusiausvyrą ir išvengiant rizikos sumokėti didesnę kainą už mažiau atliktų darbų.
