Vilkaviškio krašto kryžių istoriją muziejininkė sudėjo į antrąją savo knygą
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus antrojo aukšto renginių salėje pasklido šviesa… Liejosi ji į širdis per Vilkaviškio vaikų muzikos mokyklos moksleivių (Liepa Jaseliūnaitė, Viltė Petkevičiūtė, Ligita Katkevičiūtė) ir jų mokytojo Gintauto Andriulionio smuikais atliekamą Juozo Naujalio kūrinį „Kryžiau šventas“, per pagarbius žodžius, šiltas šypsenas. Čia sukviesti ir savanoriškai atėję krašto muziejaus bičiuliai, istorijai ir kultūrai neabejingi žmonės, kryždirbiai, seniūnai džiaugėsi ką tik muziejaus išleistu albumu „Vilkaviškio krašto kryžiai ir paminklai“. Sudarytoja – muziejininkė Aušra Valuntaitė-Mickevičienė, nuotraukų autorius – muziejaus fotografas Kęstutis Inkrata, redaktorė – muziejininkė Janina Mailaitė. Knygą 500 egzempliorių tiražu išleido „Idėja Plius“ (Marijampolė). Leidinio finansiniai rėmėjai – Vilkaviškio rajono savivaldybė, Lietuvos Kultūros taryba, ūkininkas Robertas Mickevičius. Tad knygos viršelį puošia nuotrauka, kurioje įamžintas šio mecenato sodyboje stovintis koplytstulpis su rūpintojėliu (išdrožė tautodailininkas alvitietis Raimundas Blažaitis). Tačiau direktorė Odeta Riklienė už didžiulį darbą, renkant ir rengiant medžiagą knygai, dėkojo ne tik muziejininkams, bet ir nuoširdžiai bendradarbiavusiems seniūnams, informaciją teikusiems žmonėms. Buvęs muziejaus direktorius istorikas Antanas Žilinskas pasidžiaugė vertingo kultūrinio ir istorinio leidinio gimimu. Jis dienos šviesą galėjo išvysti tik per kruopštų, atsakingą muziejininkės Aušros Mickevičienės darbą, per jos gebėjimą atrasti, suburti žmones, surankioti ir išanalizuoti tikslius istorinius faktus. Fotografas Kęstutis Inkrata, prisitaikydamas prie gamtos sąlygų, meistriškai užfiksavo paminklus ir kryžius.
Tai – antroji Aušros Mickevičienės parengta knyga apie Vilkaviškio krašto kryžius, kryždirbystę. Pirmoji – „Vilkaviškio krašto kryžiai ir kryždirbiai“ buvo išleista 2007 metais. Antrojoje knygoje „Vilkaviškio krašto kryžiai ir paminklai“ sudėti kryžiai, rajone pastatyti nuo 2008 iki 2023 metų pabaigos, bei anksčiau leidiniuose vietos savo istorijoms neradę įvairūs paminklai. Muziejininkei norėjosi užfiksuoti paminklų, kryžių statytojus, iniciatorius, intencijas, kad negailestingai bėgantis laikas nenusineštų užmarštin kartu su Amžinybėn iškeliaujančiais šių faktų dalyviais ir liudininkais.
Apžvalgoje apie Vilkaviškio krašto kryžių, paminklų įvairovę ir savitumą muziejininkė akcentavo, jog sovietmečiu kryžių beveik nebuvo statoma dėl labai aiškių sovietinės valdžios nuostatų krikščionybės, Bažnyčios atžvilgiu. Daug kryžių nugriauta „buldozerinio ateizmo“ laikais. Tokius atsiminimus muziejininkei apie kryžių statymą ir griovimą 1981–1982 metais yra palikęs kunigas Algirdas Juozas Pasilauskas (1934 09 10–1975 04 27–2016 08 22): „Vilkaviškio parapijoje dirbau vyskupo Juozo Preikšo, tuometinio Vilkaviškio parapijos klebono, pagalbininku. Iš savo giminaičių buvau girdėjęs pasakojimą apie Budavonės miške įvykusią tragediją. Vieną dieną išsiruošiau ir nuvykau. Tai buvo gūdus miškas, nei kelio, nei takelio. Prasibrovęs pro brūzgynus, radau tą vietą, kur stovėjo paminklas. Dabar ten buvo gili duobė. Prie medžių buvo prikalti du kryželiai. Pasimeldžiau ir grįžau namo. Papasakojau klebonui, ką mačiau. Po kelių dienų susirenka mano jaunimas – patarnautojai šv. Mišioms Vidmantas Striokas (dabar – Liškiavos parapijos klebonas – red. past.) ir Sigitas Matusevičius (1961 09 02–1989 05 20–2015 01 17) – red. past.), kurie dabartiniais laikais gražiai kunigauja, ir Virgis Ramonas su Strioko broliu. Tuomet mes visi, pasiėmę pjūklus ir kirvius, nuvykome į Budavonę. Iškirtome alksniukus, pasodintus ant kelio, vedančio į kunigų nukankinimo vietą, ir tą plotą padarėme erdvų ir platų. Netrukus meistras Algis Černiauskas padarė pirmąjį kryžių. Pastatėme jį toje vietoje, aišku, naktį, kitą dieną pašventinau. Taip po truputį prasidėjo kryžių statymo vajus. Neilgai ir pirmasis, ir kiti kryžiai ir kryželiai stovėjo… Prasidėjo lenktynės: naktimis kryžiai dygo, dienomis buvo griaunami. Jų, kaip prisimenu, buvo pastatyta septyniolika. Kur jie dingo, neaišku“. Kun. A. J. Pasilausko liudijimą muziejininkė iliustravo vilkaviškiečio Romo Juškos, kitų autorių archyvinėmis nuotraukomis.
Kai Lietuvos kryždirbystės tradicija 2001 metais buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, A. Mickevičienės iniciatyva ne tik pradėti registruoti Vilkaviškio krašte pastatyti kryžiai, bet, atstatant nunykusius ar sunaikintus kryžius, ieškota archyvuose pirminių, autentiškų variantų – nuotraukų, liudijimų.
Po pirmosios A. Mickevičienės knygos „Vilkaviškio krašto kryžiai ir kryždirbiai“ pristatymo į Krašto muziejų paskambino susirūpinę Lauckaimio (Kybartų seniūnija) gyventojai Abraičiai ir klausė, kaip išsaugoti senąjį kryžių, 1930 metais pastatytą prie buvusios Lauckaimio pradinės mokyklos. Tuometinis Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas, rinkdamas kraštotyrinę medžiagą, buvo užrašęs vienos Lauckaimio kaimo gyventojos prisiminimus apie čia gyvenusius Jonynus. Lauckaimis – žymaus žmogaus, garsinusio Lietuvą pasaulyje, dailininko, skulptoriaus, vitražų meistro Vytauto Kazimiero Jonyno tėviškė. Gavus finansavimą, suderinus su specialistais, kryžius buvo pastatytas ne prie nunykusios mokyklos, bet dailininko tėviškės vietoje. Kryžių atkūrė kybartietis kryždirbys Albinas Alkevičius.
Prie kryžių, kuriuos reikia atstatyti, kraštotyrininkę dažnai nuveda atsitiktinumas, o gal net palydi ir parodo ant jos peties nutūpęs angelas globėjas. Rinkdama medžiagą apie kryždirbystę, Aušra vaikščiojo po Bartninkų bažnyčios šventorių. Ir prisilietusi prie vieno kryžiaus pastebėjo, kad jis labai išsijudinęs ir, papūtus stipresniam vėjui, gali nugriūti. Pasitarus su Bartninkų parapijos klebonu kun. Alvydu Dvarecku, nuspręsta atstatyti du kryžius: stovintį šventoriuje, pastatytą Tėvo Jono Bružiko (1897 05 20–1922 09 17–1973 03 13) misijoms 1942 metais atminti, ir miestelio centre, 1928 metais skirtą Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui. Kryžius padarė kryždirbiai Albinas Alkevičius, Povilas Jucius ir Kajetonas Eismontas. Kryžiai 2007 metais švenčiant Šv. Petro ir Povilo titulinius atlaidus, buvo pašventinti.
2022 metais Lietuvos kultūros tarybos finansuoto projekto, prie kurio iš dalies prisidėjo ir Vilkaviškio rajono savivaldybė, lėšomis buvo atkurti trys Šv. Jono Nepomuko koplytstulpiai, statyti trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Muziejininkė knygoje plačiai pateikia informaciją apie šių kryžių statymo ir atstatymo istoriją, pamini daug bendradarbiavusių žmonių.
Knygoje paminėti ir savo iniciatyva kryžius statę kraštiečiai. Jau pas Viešpatį iškeliavę sutuoktiniai Ona ir Antanas Savukaičiai pirmiausia pasirūpino restauruoti kryžių senosiose savo gimtojo Bambinių kaimo kapinėse. Po to – Bambinių kaimo kryžių, prie kurio jų vaikystėje ir jaunystėje žmonės rinkdavosi gegužinėms pamaldoms. Šie paprasti, taurios sielos žmonės Gražiškių kraštui, padovanojo dar vieną kryžių: 2009 metais prie kelio „Kalvarija–Vištytis“ pastatė kryžių Lietuvos vardo 1000-mečiui atminti ir kaip padėką Dievui už jųdviejų ir šeimos gyvenimą.
Knygoje pasidžiaugta dar daugeliu puikių iniciatyvų, atkurtais ar naujais kryžiais skirtingose rajono vietovėse visose dvylikoje Vilkaviškio rajono seniūnijų.
Šioje knygoje paminėti ir paminklai, koplytstulpiai, kurie į ankstesnius leidinius nebuvo įtraukti. Pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje statyta Putinų kaimo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, restauruota 2022 metais, restauratorė – Birutė Jakštienė-Šniaukštienė. Įspūdingas paminklas stovi senosiose (neveikiančiose) Vilkaviškio kapinėse Gižų nuovados viršininkui Liudui Lietuvninkui, žuvusiam 1936 m. lapkričio 9 d. garbingai einant pareigas. Paminklo autorius yra garsus išeivijos skulptorius Vytautas Košuba. Tai – jo, Kauno dailės mokyklos paskutinio kurso studento, diplominis darbas ir pirmasis žinomas kūrybinis darbas, vienintelis išlikęs Lietuvoje. Vėlyvą 2023 metų rudenį jį baigė restauruoti B. Jakštienė-Šniaukštienė.
Čia paminėti tik keli epizodai iš knygoje surinkto istorinio-kultūrinio palikimo. Aušros Mickevičienės galvoje iki smulkiausių detalių prikaupta įvairios informacijos, kurią ir iš miego prikelta žertų nesuklysdama. Tai jai įdomu. Tai jos gyvenimo pilnatvė, savirealizacija ir dovana žmonėms ir sau. Mat, 2023 metų rugpjūtį sukako 25 metai, kai dirba muziejininkės darbą. Jis kartu yra ir hobis, jaučiasi laiminga, surasdama įdomius žmones ir istorijas, susipažindama su kūrybingais, geranoriškais žmonėmis, tai užfiksuodama ir palikdama ateinančioms kartoms.
Už nuoširdžiai atliktą įdomų darbą, kūrybiškumą renginyje dalyvavęs rajono savivaldybės vicemeras Joris Juškauskas Aušrai Mickevičienei ir Kęstučiui Inkratai įteikė rajono mero Algirdo Neiberkos padėkos raštus. Sveikinimai plaukė iš kultūros darbuotojų, kryždirbių, seniūnų, bičiulių. Aušra jautėsi be galo laiminga, kad ilgai lauktas albumas keliauja į žmones, dėkojo visiems, kas supranta ir padeda šiame kelyje, dėkojo už kantrybę bendradarbiaujant fotografui kolegai Kęstučiui, leidinio maketuotojui Robertui Dumšai.
