Kaip toj dainoj – meilė turi tūkstančius vardų…
Neeilinis įvykis
Vasario 11-ąją, 32-ąjį kartą minint Pasaulinę ligonių dieną, neeilinis įvykis nutiko mažame Gižų miestelyje, įsikūrusiame pusiaukelėje tarp dviejų Suvalkijos miestų – Marijampolės ir Vilkaviškio. Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje meldėsi daugiau nei įprastai ne tik vietinių, bet ir atvykusių žmonių, o po to daugumą paviliojo kvietimas į literatūros ir muzikos popietę „Pokalbiai apie meilę“. Kultūros namuose pristatyta Gižų parapijos klebono, kunigo, fil. mgr. Virginijaus Vaitkaus trečioji knyga „… nežinau pavadinimo???“
Bendruomenės atstovė Ona Maksvytienė, renginio vedėja, įvykio išskirtinumui delegavo kelias detales. Skambias dainas apie meilę gitaromis akomponuodami atliko gižietė, dviejų dukrų mama Odeta Žilinskienė ir trijų nuostabių „gižietės močiutės anūkų tėvas“ Evaldas Pukelis. Pranešimą apie meilę parengė kuris laikas irgi gižietė, Vilkaviškio vyskupijos šeimos centro savanorė Lina Braukylienė. Bet svarbiausias „kaltininkas“ – kunigas Virginijus Vaitkus – jau vienuolikti metai (nuo 2013 metų balandžio) prigijęs Gižuose, tai ir vadinamas gižiečiu. Čia buvo pristatomos ir ankstesnės kunigo knygos „Kodėl man?“ ir „Nepažinau tavęs, pasauli“.
Antrąją ir paskutiniąją knygas panorusieji galėjo įsigyti ir gauti autoriaus dedikacijas.
Ilgametė Vilkaviškio vyskupijos Šeimos centro vadovė savanorė L. Braukylienė, pagal profesiją gydytoja, daug metų dirbo tikybos ir etikos mokytoja ir daug metų kalba apie meilę, veda kursus sužadėtiniams. Rudenį perskaičiusi kun. V. Vaitkaus knygą, klebonui ir Gižų bendruomenei pasiūlė jos pristatymą organizuoti švenčiant Šv. Valentino dieną. Tad vadinamoji meilės diena Gižuose buvo paminėta pasineriant į sąvokos „meilė“ gylį.
Apie tykančius pavojus
Pranešėja atsinešė parodyti (o paskui ir Gižų bibliotekai padovanojo) nemažai knygų apie meilę. Savo įžvalgas išdėstė remdamasi kun. Antano Paškaus, Klaivo Stepleso Luiso (Clive Staples Lewis), psichologų, teologų ir savo ilgamete patirtimi.
Prieš šimtą metų gimusio K. S. Luiso mąstymai apie keturias meilės atmainas nepasenę ir šiandien. Tai – prieraišumas, Erotas, draugystė ir artimo meilė (agapė, caritas).
Prieraišioji meilė natūraliai jungia tėvus ir vaikus, žmones poroje. Jai būdinga ilgo buvimo kartu patirtis. Tai – nereikli ir neišranki meilės forma. Mes būname su tais žmonėmis, kurie pasidaro svarbūs. Bet prieraiši meilė kartais yra netgi kontroliuojanti, gali varžyti laisvę.
Aistringa meilė prasideda įsimylėjimu, ši fazė susijusi su lytiniu potraukiu, jai būdingi stiprūs jausmai, ilgesys, nerimas. Erotas neša savo sparnais. Kai kurie psichologai nepataria tuoktis įsimylėjimo fazėje. Erotas aplanko žmones ir vidurio amžiuje, keturiasdešimtmečius. Tai – slenkstis, už kurio daug kas užkliūva: kiek porų skiriasi, kiek žmonių meta kunigystę!.. Tačiau reikia išmokti save pristabdyti. Įsimylėjimas būdingas bet kokio amžiaus žmonėms. Ir kunigas, ir vedęs vyras gali įsimylėti, žavėtis. Šiame etape būdingas polinkis egoistiškai savintis kitą.
Draugystė – dvasinis ryšys nebūtinai tarp dviejų žmonių. Būdingi jungiantys bendri interesai, vertybės, idealai, lytinis komponentas neįeina. Tačiau L. Braukylienė pastebėjo, kad dabar painiojamos draugo sąvokos. Į pasirengimo santuokai kursus atėję jaunuoliai sako, kad senokai gyvena su drauge (draugu). Tuomet ji jiems užduoda klausimą pamąstymui: ar turi daugiau draugų ir ar jie pas jį (ją) nakvoja, ar eina namo… Lektorė klausė, ar gali būti draugystė tarp vyro ir moters, ar čia neįsimaišys Erotas? Bet juk yra žinomi gražūs dvasiniai istorinių asmenybių ryšiai. O ar gali kunigas turėti draugę moterį, ar gali būti tik dvasinis ryšys? Kunigas yra sociali būtybė ir jam reikia žmogiškų ryšių. Kas tie žmonės, kurie jam artimi? Gali būti ir moteris bičiulė. Bet ar gerai jaučiasi jos vyras, jei ji palaiko draugystę su kunigu? Ar nepradeda nerimauti parapijiečiai, kad praras kunigą? Kunigui jo šeima yra tikintieji, parapijiečiai. Kunigo meilė Dievui turi būti stipri, nes jam svarbiausias ryšys su Dievu.
Ketvirtoji atmaina – artimo meilė (agape, caritas), ji mažiausiai natūrali. Tai – besąlygiška meilė bet kuriam žmogui, ji nekelia reikalavimų. Stengiamasi duoti, dovanoti, o ne gauti. Ar galime su meile skirti laiko tiems, kam mūsų pagalba, dėmesys reikalinga: benamiams, ligoniams? Artimo meilė nelengva – ją sustiprina ypatingas ryšys: aš, artimas, Dievas. Tai – labai krikščioniška meilė. Viešpatyje mes visi esame broliai ir seserys ir tas bendras Tėvas duoda jėgų mylėti artimą, pasitarnauti.
Kelionė knygos skyriais
Kun. V. Vaitkaus knygą „… nežinau pavadinimo???“ sudaro trys dalys. Kiekvienas ją skaitysiantis supras ir priims skirtingai. Žinotina, kad tai nėra literatūrinė išmonė ar sugalvoti personažai. Gyvenimo istorijos, dvasios slėpiniai skleidžiasi laiškuose, kuriais susirašinėja kunigas, tada dar brolis Pranciškus (vienuolis kapucinas), su savo adresatais.
Pirmoje dalyje keliaujama jaunos šeimos gyvenimo keliu, kalbama apie sutuoktinių meilę. Situacija tokia: neseniai jauna pora atšoko vestuves, spurda po krūtine kūdikis, o grįžęs į namus vyras pasako: „Aš tau nebejaučiu nieko, myliu kitą“. Ką turėjo daryti savo vyrą mylinti moteris? Kelti triukšmą, išvyti vyrą, nubėgti pas kaimynę, pas draugę ir išsipasakoti? Bet ar gaus norimą atsakymą? Ir jauna moteris, Agnė, prisiminė, kad jaunavedžių kursuose kalbėjo kunigas. Gal jis gali padėti išsaugoti meilę? Išdrįsta jam parašyti laišką ir juodu reguliariai susirašinėja…
„Skaitau, keliauju su ta Agne per jos gyvenimą, jaučiu jos ašaras ir stebiuosi kunigo drąsa, iš kur jis sugeba sutrikusį žmogų vesti gyvenimo keliu“, – kalbėjo renginio vedėja. Po daugybės svarstymų, po daugybės išgyvenimų ir nuolankumo, kunigas pakrikštijo poros dukrą Kamilę. Ryšys nenutrūko ir jaunai šeimai išvažiavus iš Lietuvos, vėl laiškai…
„Noriu tikėti, – sakė O. Maksvytienė, – kad jūsų patarimų, laiškų pagalba ši šeima gyvena savo gyvenimą. Pirma dalis parašyta labai žemiškai, jautriai ir gražiai“.
Antra knygos dalis – laiškais kalbantys ligoniai.
Kalbėdama apie trečiąją knygos dalį O. Maksvytienė pastebėjo atradusi naują požiūrį į moterį. Ir labai pagarbų. Kunigas susirašinėja su moterimi, kurios šeimoje auga keturi vaikai, matyt, iškyla problemų, klausimų, prašoma patarimo. Knygoje skaitome tik kunigo laiškus. Ir susirašinėjimas, ir telefoniniai pokalbiai svarbūs dvasiniame kelyje. „Niekur anksčiau nebuvau radusi tokio palyginimo: kunigas moterį prilygina Bažnyčiai. Kaip moteris turi galią išnešioti naują žmogų – Bažnyčia išleidžia ir išugdo tikintįjį…“
Sudėta daug jausmo
Paprašytas apie savo knygą pakalbėti kunigas Virginijus sakė, jog rašo Dievas, „Jis man kalba, ir aš perduodu. Knygoje nekūriau teorijos apie meilę, norėjau pasakyti, kaip Dievas myli mus. Meilė atlieka pagrindinį darbą visose gyvenimo srityse. Laiško rašymas man priimtinas metodas, nes laiško rašymu žmogus gali atsiskleisti, atverti didžiausius savo širdies slėpinius. Tai tada Dievas gali per mano žodį pasakyti daugiau, daugiau prisiliesti prie žmogaus širdies. Mane pats Jėzus pašaukė taip rašyti. Ir tada pajutau Dievo meilę. Norėjau žmonėms pasakyti, kad Jėzus yra tas impulsas, kas duoda gyvenime kūrybos. Aš, kaip klebonas, gaunu meilę iš Dievo, bet ją atiduodu jums, kad jūs suprastumėte Dievo meilę. Mums reikia Dievo meilės. Dėl to knyga, tie laiškai buvo ne dėl to, kad noriu pasakyti, jog kažką myliu, kad myliu moterį, myliu žmogų, bet norėjau pasakyti, kad Dievas mus myli. Nerašydavau laiškų tiems, kam gera, rašydavau tokiems, kuriems sunku, nėra vidinės ramybės“.
Autorius parašė, jog ši knyga – paskutinis žodis. Ne todėl, kad daugiau nekalbėsiąs ar pasitrauksiąs į dykumą, bet todėl, kad daugiau nieko negalėsiąs pasakyti aptariama tema. „Aš jau pasakiau tai, ką esmingo norėjau pasakyti kaip kunigas, kaip Evangelijos nešėjas, Dievo meilės skelbėjas. Meilė visada gali augti. Meilė turi skaidrėti, valytis, kad vyrautų skaisti Dievo meilė. Tokią skaisčią, tyrą meilę gali turėti ne tik kunigas. Ji gali būti išbandyta visų gundymų, sunkumų. Svarbiausia – nesustoti gyvenime mylėti. Meilėje galima augti, augti ir augti. Išvalyti save nuo egoizmo, tingumo, individualizmo. Atiduodamas praturtėsi ir turėsi džiaugsmo. Atiduodamas savo laiką, savo mintį, savo žodį galėsi būti laimingesnis. Mylėkime vienas kitą, mokėkime atleisti, neatstumkite vienas kito, net jei ir nelabai tas žmogus patinka, priimkime kitus tokius, kokie jie yra“, – tokiomis mintimis susitikimą užbaigė trečiosios knygos autorius kun. V. Vaitkus.
Jis dar pasidžiaugė tuo, kad vienas Vilkaviškio vyskupijos kunigas, Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Rytis Baltrušaitis šiuo metu ėmėsi pastoracijos laiškais, kviečia rašyti jam laiškus, dėl ko skaudu, dėl ko sielojamasi, dėl tikėjimo klausimų. Anot kun. V. Vaitkaus, svarbu, kad metodika žmonėms būtų veiksminga ir padėtų išgyventi Dievo meilę.