Šiaulių kino teatrų istorijos atspindžiai archyviniuose dokumentuose

Šiuolaikinei visuomenei kinas yra eilinė pramoga, tačiau tarpukariu tai buvo to laiko sensacija ir išskirtinis naujienų šaltinis. Žmonės mažai kur išvažiuodavo, tad visas naujienas sužinodavo kine. Jis buvo naudojamas miestiečių laisvalaikio praleidimui, jų švietimui ir kaip politinė priemonė, siekiant paveikti plataus masto auditoriją. 

Iki pirmųjų kino teatrų įsikūrimo Šiauliuose filmus demonstruodavo kilnojamieji kino teatrai. Sulaukus didelio lankytojų susidomėjimo pradėtos kurti stacionarios kinui skirtos erdvės, vadinamos kino teatrais. Tarpukariu kino teatrai buvo bene vienintelė miestiečių laisvalaikio pramoga ir šiauliečiai labai mėgo juose lankytis. Matyt dėl šios priežasties tuo metu kino teatrų skaičius sparčiai pradėjo augti.

Duomenų apie pirmuosius kino teatrus Šiauliuose yra nedaug. Pirmasis kino teatras vadintas „Modernu“, antrasis – „Fantazija“. Būta ir kitų: „Lyra“, „Rekord“, „Marsas“, „Splendid-Palace“, „Triumf“. Šiuose kino teatruose buvo demonstruojamas nebylusis kinas, o kad žiūrovams būtų nenuobodu stebėti, seanso metu skambėdavo instrumentinė muzika. 

Nuo 1925 m. „Fantazijos“ kino teatrą perėmė „Kultūros“ bendrovė ir grąžino jam senąjį vardą „Liaudies namai“.  Šiuo metu tai yra Šiaulių miesto savivaldybės pastato dalis. „Liaudies namuose“ buvo įrengta scena su dekoracijomis ir puikiu apšvietimu, didelė salė susirinkimams, biblioteka ir skaitykla. Be vietinių ir dokumentinių filmų demonstravimo, vyko koncertai, mitingai. 1904 m. „Liaudies namuose“ įvyko lietuviškasis vakaras ir spektaklis „Amerika pirtyje. 

„Liaudies namų“ kino teatras buvo labai populiarus, tačiau neilgai trukus įgijo rimtą konkurentą. Prieš 95 m. dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje, 48 numeriu pažymėtame name, buvo įkurtas kino teatras „Kapitol“ (savininkai  A. Švabinskas ir Š. Gocas). Tais pačiais metais Lietuvoje pradėti demonstruoti garsiniai filmai, rodomi originalo kalba su lietuviškais titrais. „Kapitolyje“ tokie filmai pradėti rodyti jau po metų nuo atidarymo pradžios. 1930 m. šiame kino teatre pirmą kartą demonstruotas garsinis kino filmas „Aš tave mylėjau“ vokiečių kalba. Tokių filmų demonstravimą galėjo sau leisti tik didesnį finansavimą turintieji kino teatrai. Siekiant pritraukti daugiau lankytojų, kino teatro patalpos buvo pritaikytos ne tik kino, bet ir dramos teatrui. 1930 m. laikraščio „Mūsų Momentas“ Nr. 30 rašoma apie kino teatre „Kapitol“ vykstančius rekonstrukcijos darbus. Kino teatro remonto metu net du kartus buvo padidinta teatro spektakliams skirta scena. Naujosios scenos ilgis siekė 8,5 m, o plotis – 12 m. Įrengta moderni šildymo sistema, įvairūs prietaisai dekoracijoms kabinti bei nusileidimo takeliai techniniam personalui vaikščioti. Taip pat įrengtas amfiteatras ir atskiri kambarėliai solistams. „Kapitolis“ tuo metu galėjo priimti net 450 žiūrovų. Buvo galima nuspėti, kad patalpos ruošiamos dramos teatro veiklai. 1931 m. rugsėjo 23 d. „Kapitol“ salėje įvyko Šiaulių teatro atidarymas. 

Kino veikla „Kapitolyje“ nenutrūko. Kino teatrų populiarinimui buvo skelbiami įvairūs konkursai, akcijos, reklama miesto, įstaigų ir organizacijų laikraščiuose: „Momentas“, „Pedagogas“, „Vairas“, „Statyba“, „Žydrasis ekranas“. Nuo 1932 m. rugpjūčio 5 d. Šiaulių kino teatruose buvo pradėta rodyti Lietuvos kino kronika.

„Kapitolio“ didžiųjų konkurentų – „Liaudies namų“ – pastate, pokariu įsikūrė Kultūros namai. Juose nuo 1944 m. spalio mėn. pradėjo veikti kino teatras „Šviesa“. Naujajame kino teatre šiauliečiams pradėti demonstruot sovietiniai  filmai, tokie kaip „Šiaurės žvaigždė“, „Ji gina savo tėvynę“. „Šviesoje“ organizuoti kolektyviniai filmų lankymai, jų aptarimas. Po 1945 m. Šiauliuose veikė du kino teatrai:  „Šviesa“ ir „Kapitol“. Kino teatrų savininkai dažnai keitėsi, buvo keičiama ne tik pastatų išvaizda, bet ir pavadinimai. Nuo 1949 m. kino teatras „Kapitol“ pradėjo veikti kaip „Pergalės“ kino teatras.

Bėgant metams Šiaulių  mieste atidaryti dar trys kino teatrai: „Tiesa“ „Palydovas“, „Saulė“. 1956 m. įkurtame „Tiesos“ kino teatre buvo 330 žiūrovams skirtų vietų. Jame buvo demonstruojami jaunimui skirti filmai: „Saltanata“, „Būgnininko likimas“. 1961 m. spalio mėn. Šiauliuose pradėjo veikti kino teatras „Palydovas“. Tai buvo pirmasis plačiaekranis kino teatras Lietuvoje. 1966 m. liepą  duris atvėrė didžiausias, 850 vietų turintis „Saulės“ kino teatras, savo dydžiu pakeitęs „Pergalės“ kino teatrą. 

Dėl spartaus kino teatrų modernėjimo ir naujų įsikūrimo, „Tiesos“ kino teatras nebepateisino lankytojų lūkesčių. Todėl  nuo 1966 m. buvo vykdoma „Tiesos“ kino teatro rekonstrukcija. Po 3 metų kino teatras vėl atvėrė duris žiūrovams, pademonstruodamas pirmąjį plačiaekranį filmą „Už posūkio – posūkis“. Atnaujintose kino teatro  patalpose buvo įrengta laukiamoji sale, kurioje lankytojai galėjo grožėtis dailės parodomis. Be kino demonstravimo „Tiesoje“ buvo rengiamos savaitinės šventės ir festivaliai. 

Kino teatrų Šiauliuose tikrai netrūko. Visi bandė išsiskirti moderniausia technika ar papildomomis pramogomis. Konkurencija buvo didelė ir ne visiems jiems pavyko išsilaikyti. 1976 m. buvo panaikintas „Šviesos“ kino teatras. Užsidarius vienam kino teatrui, kūrėsi kiti. 1978 m. Vilniaus gatvėje buvo įkurtas kino teatras „Laikas“. Jame buvo demonstruojami gamtos apsaugą, civilinę gynybą ir mokslą populiarinantys filmai. Kino teatras „Laikas“ gyvavo net 32 m.

1979 m. Dainų mikrorajone įkurtas kino teatras „Dainai“. Šis kino teatras buvo skirtas vaikams. Su bendrojo lavinimo mokyklomis „Dainų“ kino teatras buvo sudaręs bendradarbiavimo sutartis, taip pat mokyklose buvo platinama anonsinė kino reklama. „Dainų“, „Palydovo“ ir „Tiesos“ kino teatrai veikė iki 1994 m. Po privatizacijos šie kino teatrai pakeitė paskirtį, tapo kitomis komercinėmis įstaigomis.

Tikėtina, kad prie senųjų kino teatrų žlugimo prisidėjo Šiaulių miesto valdybos 1990 m. rugsėjo 3 d. potvarkiu Nr. 82 priimtas sprendimas, kuriuo Šiaulių miesto valdyba nusprendžia pavesti Kino direkcijai koordinuoti ir kontroliuoti filmų rodymą mieste. Po šio sprendimo priėmimo kino filmus galėjo demonstruoti miesto videotekos, įvairios organizacijos ir privatūs asmenys. Tokiu būdu kino teatrai atkeliavo į didžiuosius prekybos centrus. 

Pamažu senieji kino teatrai išnyko, išliko tik jų istorijos atspindžiai, glūdintys archyviniuose dokumentuose ir neišdylantys žmonių atmintyje.  Tiek okupuotoje, tiek laisvoje Lietuvoje kino teatrai puikiai atliko savo funkciją – suteikė žmonėms galimybę nors trumpam pabėgti nuo kasdienybės rūpesčių, pasinerti į nuotykių, fantazijos pasaulį ir pasidžiaugti ta trumpa, trapia akimirka.