„Židinyje“ šypsojosi aukštaičiai
Vis plačiau mes, lietuviai, išsibarstome po pasaulį. Vis rečiau mes, lietuviai, galime savo vaikus ir anūkus nuvežti į kaimą, kuriame dar kalbama tarmiškai. Vis dažniau, mes, lietuviai, savo kasdieniniame bėgime su nelengva rūpesčių kupra ant pečių randame laiko sustoti tam, kad galėtumėm atidžiau įsižiūrėti ir įsiklausyti į save pačius.
Kiekvieni prasidedantys nauji metai ne tik žymimi nauju keturženkliu skaičių deriniu, bet ir turi dažnai net po kelis įvairių institucijų jiems skirtus pavadinimus. Turėjome Tarmių, Kristijono Donelaičio metus, o 2015-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Etnografinių regionų metais.
Mūsų bibliotekos darbuotojai, kaip tikri Aukštaitijos sostinės gyventojai, savo krašto patriotai ir bendruomenės atstovai, neliko nuošalyje, rašė projektą „Aukštaitiška dėlionė“ ir teikė jį Lietuvos Kultūros tarybai. Projektas buvo palankiai įvertintas, todėl dabar jau galime džiaugtis turėdami galimybę visus metus savo lankytojus kviesti į įvairiausius renginius, organizuoti parodas, edukacinius užsiėmimus bei įdomias pažintines keliones.
Kalvotas ežerų ir miškų kraštas Aukštaitija – vieta, kur gimė Lietuvos kunigaikštystė. Ji čia susikūrė maždaug vienuoliktame amžiuje, ėmė tvirtėti ir pamažu tapo galingiausia baltų valstybe. Šiaurės Rytų Lietuvoje esanti Aukštaitija yra didžiausias regionas. Nuo 2006 m. turime ir savo herbą. Jo etalono autorius Rolandas Rimkūnas. Herbo apačioje yra lotyniškas užrašas: PATRIAM TUAM MUNDUM EXISTIMA, kuris lietuvių kalboje reiškia „Savo Tėvynę laikyk visu pasauliu”. Tai puikus priminimas, kad pasaulio pažinimas prasideda nuo gimtosios žemės.
„Židinio“ bibliotekoje renginių ciklas, skirtas Etnografinių regionų metams, prasidėjo gegužės 19 d. teatralizuotu konkursu „Šypsokis, aukštaiti!“ Pasiruošimas konkursui vyko visą mėnesį: moksleiviai iš „Nevėžio“ pagrindinės mokyklos, „Šaltinio“ progimnazijos“ ir Kazimiero Paltaroko gimnazijos ne tik ruošė teatralizuotus pasirodymus, bet ir rašė eilėraščius apie Aukštaitiją. Geriausių eilėraščių atranka vyko dviem etapais: pirmas mokykloje, o antras – bibliotekoje. Buvo atrinkta 12 eilėraščių, geriausiai atspindinčių mūsų gimtojo krašto išskirtinumą. Renginyje dalyvavo ir pranešimą „Aukštaitijos regionas: gyvenimo būdo, papročių, tautosakos margumynai“ skaitė etnologė Gražina Kadžytė. Savo pasakojime, pilname vaizdingų, o kartais net juokingų intarpų, ji palietė ir kitų keturių Lietuvos etnografinių regionų savitus bruožus. Turėjome puikią galimybę ir į save iš šalies pasižiūrėti, ir apie kaimynus kažką įdomaus sužinoti. Gerb. viešnia stebėjo moksleivių pasirodymus, išsakė savo pastabas tautinių drabužių, tarmės klausimais ir spėjo išsirinkti jai labiausiai patikusį bei renginio tematiką atitikusį eilėraštį. Jį siūlome ir Jums, mielieji, pasiskaityti.
AUKŠTAITIS
/Dominykas Stankevičius, 6a kl., Panevėžio „Šaltinio“ progimnazija/
Šiandien Aukštaitijoje kuriamos naujos tradicijos, regionas siekia tapti visos Lietuvos mokslo, pramonės ir verslo centru, įsikūrusiu pačioje Europos kryžkelėje. O mums, bibliotekininkams, belieka tikėtis, kad bibliotekos lankytojai aktyviai dalyvaus visuose renginiuose, skirtuose Etnografinių regionų metams, nepraleis puikios progos dar ir dar kartą prisiliesti prie savo tautiškumo ir išskirtinumo. Mes su džiaugsmu Jus pasitiksime ir tarsime: “Vai tai sveiki mus prieteliai, kurie karts nuo karto pas mumi užsuka i kokį tai žodelį mielą vieną kitą leptelna“.
