Ar Europos Sąjunga gali geriau?

Pradėsiu nuo atsakymo, kad ne tik gali, bet ir turi padaryti daugiau ir geriau dėl savo piliečių. Tik kai kalbame apie Europos Sąjungą, neturėtume kalbėti trečiuoju asmeniu, kaip apie kažką tokio, kuo nesame mes patys. Mes jau 20 metų ir esame ES sudėtinė dalis. Buvimas joje mums atveria didelių galimybių. Turbūt nerasime Lietuvoje žmogaus, per šiuos du dešimtmečius nepastebėjusio ES investicijų dėka pagražėjusių miestų ir miestelių, atsivėrusių galimybių keliauti ir mūsų vaikams studijuoti bet kurioje ES valstybėje, investicijų į sveikatos sistemą ir dar daugelio privalumų.

Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir jau dabar aišku, kur ES padarė klaidų ar nesiėmė veiksmų, kad visų šalių gyventojai galėtų jaustis lygiaverčiais europiečiais. Kokios gi tos sritys, kur būtų galima daugiau nuveikti visų ES piliečių labui? Ir kokie būtų mano darbo prioritetai Europos Parlamente?

Šeimos ir demografijos politika

Šiandien iš daugelio ES politikų lūpų išgirsime nuolat kartojamus pasisakymus dėl mažumų teisių gynimo ir atstovavimo, tačiau neišgirsite nieko apie tai, nuo ko prasideda kiekviena valstybė ar visuomenė – apie šeimas. Tokias šeimas, kuriose gimsta vaikai. Šeimas, kuriamas santuokos pagrindu.

Oficialioji ES statistika skelbia, kad iki 2021 metų ES gyventojų skaičius augo ir tik COVID pandemijos metu sumažėjo. Tačiau, jei pažiūrėsime giliau, pamatysime, kad tas buvęs augimas iš esmės buvo nulemtas į ES atvykstančių asmenų iš trečiųjų šalių. Pačioje ES vienai moteriai tenkantis gimusių vaikų skaičius mažėja nuo 2016 metų. O net ir iki 2016 metų jis tesiekė 1,57 vaiko. Maža to, vis vėliau nukeliamas pirmagimio gimimas ir dabar jis jau beveik siekia 30-uosius mamos gyvenimo metus. Nuo 2001 iki 2021 metų padvigubėjo skaičius moterų, kurios gimdo sulaukusios 40 metų amžiaus [1]. Ką visa ši statistika byloja? Ji byloja, kad ES pamažu sensta ir išmiršta.

O ar gerai, kad gyventojų skaičiaus didėjimas ES vyksta migrantų iš trečiųjų šalių pagrindu? Į šį klausimą nėra labai sunku atsakyti. Tai, kad Švedija, į kurią taip veržėsi mūsų tautiečiai dėl gerovės valstybės standarto, šiandien yra priversta pasitelkti kariuomenę tvarkai gatvėse palaikyti, kad Prancūzijos bažnyčioje mišių metu yra perpjaunama gerklė kunigui, tai, kad islamistai, išėję į Vokietijos gatves, reikalauja įvesti kalifatą, turėtų būti daugiau nei pakankamas įrodymas, kad neatsakinga imigracijos politika dabar jau kelia grėsmę pačios ES išlikimui.

Jei norime išlikti, turime kliautis ne atvykstančiaisiais ir jų norais, bet savo pačių piliečiais. Skatinti juos kurti šeimas ir auginti vaikus. Tam reikalinga nuosekli ir aktyvi šeimų skatinimo bei demografijos politika. Ji turi prasidėti ugdymo įstaigose, kuriose turėtų būti skiepijama pagarba šeimai, diegiamos nuostatos, kad vaikų turėjimas yra tautos išgyvenimo klausimas. Kad tai yra garbė ir pasididžiavimas.

Tuo pat metu turi būti dedamos visos pastangos, kad vaikų turėjimas niekaip nesiasocijuotų su skurdu ar prarastomis karjeros galimybėmis. Šeimos, auginančios vaikus, turi būti skatinamos finansiškai, tėvams turi būti sukurtos lanksčios darbo sąlygos, o vaikams suteikiama galimybė gauti nemokamą ir kokybišką išsilavinimą. Tai yra labai svarbu, nes vis daugiau švietimo įstaigų tampant privačiomis, kokybiškas vaikų išsilavinimas tėvams tampa nepakeliama našta.

Dėl visų šių priežasčių vaikų turėjimas atidedamas ar iš viso nesvarstomas.

Prieinamos ir kokybiškos švietimo paslaugos

O konkrečiai Lietuvoje dar turi būti perimamos gerosios praktikos iš lyderiaujančių švietimo srityje ES šalių. Tai leistų pagaliau baigti nuolatines, tik dar labiau situaciją bloginančias švietimo reformas.

Ar kada nors uždavėte sau klausimą, kodėl užsienio šalių universitetams užtenka mūsų vaikų metinių pažymių vidurkių ir jie ten priimami studijuoti, o pas mus jie turi laikyti tarpinius, protarpinius, galutinius – nesibaigiančius egzaminus, kuriems nepasiruošę būna net mokytojai? Kodėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nepasitiki mūsų mokytojais, kai jų vertinimais pasitiki net kitų šalių universitetai? Tai turi keistis.

Visiems europiečiams lygios galimybės sveikatos srityje

Jei jau suprantame švietimo svarbą ir sutariame, kad jaunimui turi būti atvertos galimybės studijuoti Europos Sąjungos universitetuose, dalyvauti įvairiose su studijų mainais susijusiose programose ir kt., tai sudėtinga suprasti, kodėl sveikatos srityje užtikrinant lygiateisiškumą yra padaryta tiek mažai.

Taip, narystė Europos Sąjungoje mums, kaip šaliai, leido gauti nemažas investicijas į sveikatos apsaugą, įsigyti brangios įrangos, remontuoti savo sveikatos priežiūros įstaigas, dalyvauti moksliniuose projektuose. Tačiau iki šiol Lietuvos piliečiams nėra užtikrintos tokios pačios galimybės gauti pagalbą, kaip senosiose ES valstybėse.

Vienas labai konkretus pavyzdys – inovatyvių vaistų prieinamumas. Lietuva ir pati čia turi kur pasitempti, ypač kai kalbame apie įvairias biurokratines vaistų registravimo ir įtraukimo į kompensavimą procedūras. Tačiau ne paslaptis, kad dažnu atveju nauji vaistai mūsų pacientams yra nepasiekiami dėl jų kainos.

Kuo čia dėta ES? Praėjusios kadencijos Vyriausybėje kartu su lenkais, vengrais ir čekais siekėme susitarti dėl bendrų vaistų pirkimų. Prasidėjusi pandemija ir pasikeitę politikai tą procesą sustabdė, tačiau jis vėl galėtų būti svarstomas visos ES lygiu, nes teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą yra fundamentali žmogaus teisė, dėl kurios įgyvendinimo ES privalo padaryti daugiau. Visai ES derantis dėl brangių ir retų vaistų pirkimų, juos gautume ženkliai pigiau ir galėtume užtikrinti efektyvų gydymą savo piliečiams.

Kita svarbi sritis, tai visuomenės sveikata. ES privalo ieškoti sprendimų dėl naujos šių dienų epidemijos – elektroninių cigarečių garinimo, plintančio narkotikų vartojimo, abejotinos kokybės maisto, mažo fizinio aktyvumo ir kitų neigiamų veiksnių, nuo kurių priklauso mūsų sveikata, šalinimo. ES šalys kartu turi sutarti, kad visuomenės sveikata yra prioritetinė sveikatos sritis, nes investicija į visuomenės sveikatą yra investicija į mūsų visų ateitį.

Ir tai tik maža dalelė to, kas gali ir turi būti padaryta, kad Europa neišmirtų.

Šiuos ir dar daugybę kitų svarbių darbų esu pasiryžęs daryti ne tik aš, bet ir visi kiti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatai į Europos Parlamentą. Manome, kad turime ne tik sąžiningai dalyvauti balsavimuose, kuriuos teikia kitų valstybių parlamentarai, bet ir aktyviai teikti savo siūlymus, kad mūsų pažadai virstų realiais darbais.

Jei pritariate šioms idėjoms, birželio 9-ąją balsuokite už mane bei mano kolegas iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašo Nr. 5!