Pamoka jaunimui: 40 metų vienoje įmonėje dirbančiai Nijolei niekada nebuvo nuobodu

Šiais laikais darbdaviai neslepia, kad darbo rinkos specifika per pastaruosius kelis dešimtmečius gerokai keitėsi. Dabar neretai sudėtinga rasti ir kompetentingų specialistų, ir tokių, kurie būtų lojalūs. Ypač jaunesni žmonės linkę migruoti tarp skirtingų darboviečių, ieškodami šviesesnio rytojaus. Dar sudėtingiau rasti darbuotojų, kurie dirbtų toje pačioje įmonėje kelis dešimtmečius. Būtent tokia yra Utenoje gyvenanti Nijolė Žemčiūgova. 40 metų toje pačioje bendrovėje dirbanti moteris įsitikinusi, kad jos sėslumą nulėmė ir charakteris, ir pačios darbovietės jai rodomas dėmesys.

Į Uteną atvyko su vienu lagaminu

„Man niekada nebuvo nuobodu, niekada nebuvo, kad ateičiau į darbą ir neturėčiau, ką veikti, nes visąlaik tobulėjau”, – pabrėžia „Utenos alaus” darykloje jau 40 metų dirbanti Nijolė.

Iš Tauragės kilusi moteris puikiai pamena tą dieną, kai atvyko į Uteną – 1984–ųjų rugpjūčio 1 diena. „Mokiausi Kaune, o gavau paskyrimą Utenoje. Tuo metu dar nelabai buvo mašinų, nei mane kas nors lydėjo, aš autobusu su vienu lagaminu atvažiavau į Uteną. Turėjau trejų metų paskyrimą, galvojau, kad atidirbsiu ir viskas. Bet gavosi taip, kad iš žemaitės virtau aukštaite ir čia įsikūriau”, – prisimena Nijolė.

Neįtikėtina, tačiau N. Žemčiūgova pabrėžia, kad visus šiuos metus dirba darbą susijusi su savo specialybe – maisto produktų inžinierė–technologė. „Utenos alaus” darykloje moters kelias prasidėjo nuo salyklo pamainos meistrės pozicijos, tačiau ji sako per pirmus aštuonerius metus metus išbandžiusi ne vieną rolę – virimo cecho vadovės, laboratorijos vadovės pavaduotojos, alaus technologės ir kt.

Savo akimis matė modernizacijos pradžią

Beveik pusę savo karjeros, 19 metų, Nijolė buvo „Utenos alaus” daryklos pilstymo cecho vadovė. Nijolė yra technologijų perversmo liudininkė. Ji puikiai prisimena laikus, kai rankų darbą keitė modernios sistemos.

„Kai pradėjau dirbti, automatizacijos buvo mažai. Pavyzdžiui, dabar stovi elektroninė butelių inspektavimo mašina, kuri mato kiekvieną butelio įbrėžimą ar įdūžimą. O anksčiau prie transporterio sėdėdavo moteriškės ir šviečiant lempai stebėdavo tuos butelius. Ką jos ten galėjo pamatyti?”, – juokiasi Nijolė.

Moteris pabrėžia, kad ji pati per 40 metų nuolat turėjo tobulėti ir mokytis bei įveikti vis naujus iššūkius. Ji sako, kad per kelis dešimtmečius turėjo daugybę kolegų, tačiau Nijolei ypač patinka dirbti su jaunais žmonėmis.

„Turiu patirties ir galiu jiems ją perduoti, tačiau ir jie kažką atsineša, turi kitokių žinių. Kai aš mokiausi, net nežinojome, kas yra kompiuteris. Ne visi net kalkuliatorius turėjo, bet atėjom iki to, kad dabar reikia ir kompiuterinių žinių, aš irgi mokiausi, gal jos ne tokios geros kaip jaunų žmonių, bet man įdomu”, – sako „Utenos alaus” daryklos ilgametė darbuotoja.

2011 m. moteris tapo ir iki šiol dirba kokybes specialiste. Ir nors kai kam gali pasirodyti, kad tai – laiptelis žemyn nuo vadovės pareigų, Nijolė į tokius karjeros pokyčius žvelgia visai per kitą prizmę. Jai tai dar viena galimybė išmokti naujų procesų, įgauti įvairesnių kompetencijų. Būtent tai visus 40–imt karjeros metų buvo Nijolės variklis.

„Mano vienas iš charakterio bruožų yra, kad jei jau pradedu kažką daryti, noriu pamatyti rezultatą. Man nesinori mėtytis, nesinori bėgioti. Jei jau pradėjau, reikia užbaigti”, – pasakoja uteniškė.

Įmonės vertybė – darbuotojai

Nijole neslepia, kad kartą buvo arti išėjimo iš darbo ir norėjo ieškoti laimės kitose darbovietėse, tačiau galiausiai liko „Utenos alaus” darykloje. Pasak jos, prie to prisideda ir pačios įmonės požiūris į darbuotoją – juos čia stengiamasi išsaugoti.

„Darbuotojai čia yra vertybė. Čia neišgirsi žodžių, kad „jeigu nepatinka, tai išeik”. Apskritai, per tiek metų man šis darbas tapo kaip šeima. Čia yra trauka, čia įdomu. Be to, visąlaik ir darbdaviai paskatina už iniciatyvas ar gerą darbą”, – sako N. Žemčiūgova.

Moteris atskleidžia, kad 40–imt metų išdirbusi vienoje darbovietėje, sustoti neketina. Nors artėja pensinis amžius, sako, kad ir pati dar turi jėgų dirbti, ir darbdaviai ragina pasilikti. Todėl labai tikėtina, kad vieno lagamino istorija Utenoje virtusi į kelis dešimtmečius darbo „Utenos alaus” darykloje  dar turės savo tęsinį.