Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė: šalyje rekreacijos vietų prieinamumas žmonėms su negalia – prastas
Lietuvoje negalią turintys asmenys poilsiauti pilnavertiškai – negali. Rekreacijos ir turizmo vietų prieinamumas žmonėms su negalia šalyje yra prastas, o kai kurie objektai, skelbiami kaip prienami, tokie nėra, Eltai pažymi Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Indrė Širvinskaitė. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose rekreacijos bei turizmo vietų prieinamumas yra fragmentiškas ir nepakankamai reglamentuotas.
Pasaulyje paslaugų prieinamumo reikalavimus, taip pat vandens kokybės, aplinkosauginio švietimo ir saugumo kriterijus atitinkantys paplūdimiai, prieplaukos ar turistiniai laivai gali gauti Mėlynąją vėliavą – tarptautinį kokybės ženklą. Graikijoje ir Italijoje, kuriose yra šimtai rekreacijos vietų su Mėlynosiomis vėliavomis, negalią turintiems asmenims pritaikytų paplūdimių daugėja. Juose įrengta speciali infrastruktūra, paslaugas lankytojams teikia apmokyti darbuotojai, o tokius paplūdimius administruojančioms įmonėms teikiama valstybės parama.
I. Širvinskaitė: itin mažai rekreacinių erdvių lauke prieinamos žmonėms su judėjimo negalia
Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė I. Širvinskaitė teigia, kad rekreacijos ir turizmo vietų prieinamumas negalią turintiems asmenims Lietuvoje yra prastas.
„Itin mažai laisvalaikio rekreacinių erdvių lauke yra prieinamos žmonėms su judėjimo negalia, o universalaus dizaino principai, kurie apimtų prieinamumą regos ir kitokią negalią turintiems žmonėms, taip pat ir informacijos prieinamumą, aptinkami dar rečiau“, – sako ji.
„Latvija šiuo klausimu tikrai labiau pasiruošusi. Pavyzdžiui, Liepoja ar Jūrmala yra gerai pritaikytos įvairią, įskaitant ir regos, negalią turintiems žmonėms“, – priduria ji.
ELTA pašnekovė taip pat pabrėžia, kad rekreacinių vietų prieinamumo fragmentiškumas – esminė problema, su kuria susiduriama Lietuvoje.
„Žmonės su negalia džiaugiasi kiekvienu taku ar atkarpa, kuri būna jiems pritaikyta. Vis dėlto dažnai rekreacinėse vietose nebūna pritaikyto tualeto arba jis būna užrakintas. Pavyzdžiui, Nidoje neseniai atidarytas prieinamas dviračių takas pakeliui turi „konteinerių“ tipo tualetus, tačiau ne sezono metu jie būna užrakinti. Vietoj to pastatyti biotualetai, kurie nėra pritaikyti“, – situaciją apibūdina specialistė.
„Žmonėms su negalia tokia informacija dažnai iš anksto nėra skelbiama, o esant vietoje neaišku, kaip elgtis. Tai sukelia didelių nepatogumų. Taip pat reikia nepamiršti, kad žmonėms su judėjimo negalia apsistoti poilsiui reikia pritaikytų kambarių, kurių nėra pakankamai. Dėl šios priežasties tokie asmenys turi labai mažą pasirinkimą vietų, kur gali važiuoti atostogauti“, – priduria ji.
Kai kurie objektai, skelbiami kaip prieinami žmonėms su judėjimo negalia, tokie nėra
I. Širvinskaitė įvardija keletą Lietuvoje esančių vietų, kurių aplinka pritaikyta judėjimo negalią turintiems asmenims.
„Paminėtinos Monciškės. Ten yra poilsio vietų prie jūros, įskaitant taką iki vandens, vežimėlį, kuris skirtas išsimaudyti. Universaliu dizainu to nepavadinsi, tačiau visuomet yra atsižvelgiama į kiekvieno asmens poreikius. Paminėtina ir Inturkė prie Molėtų, kur yra laivas, pritaikytas asmenims su judėjimo negalia. Ten dirba puikus personalas, apmokytas, kaip kokybiškai aptarnauti asmenis su specialiais poreikiais. Yra ir laikinos rekreacijos prieinamų vietų, pavyzdžiui, Vilniaus Žirmūnų paplūdimys. Vis dėlto jame yra trūkumų dėl nuovažos statumo“, – vardija specialistė.
Anot jos, kai kurie objektai, skelbiami kaip prieinami žmonėms su judėjimo negalia, tokie nėra.
„Pavyzdžiui Anykščių medžių lajų takas. Jis lygių galimybių kontrolierės sprendimu pripažintas neprieinamu, nors buvo skelbta atvirkščiai“, – pažymi ji.
Anot I. Širvinskaitės, prieinamumo elementų po truputį atsiranda įvairiose rekreacinėse ar turizmo vietose, tačiau dažnai jie taikomi fragmentiškai, nenuosekliai.
„Reikia ne vien prieinamo tako, bet ir apgalvoti gretimų objektų prieinamumą, bent jau tualetų, automobilių stovėjimo aikštelių ir kitos infrastruktūros pritaikymą, informacijos apie tai pateikimą“, – sako ji.
Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė taip pat pažymi, kad Lietuvoje apskritai nėra duomenų apie tai, kiek rekreacijos vietų yra pritaikyta negalią turintiems asmenims.
„Tokių duomenų neturima, o labai reikėtų sistemiškos kontrolės ir stebėsenos. Kyla ir fragmentiškumo problema – dalis vietų pritaikytos iš dalies, todėl kartais prieinamumą sudėtinga įvertinti“, – pabrėžia ji.
Trūksta teisinio reguliavimo
I. Širvinskaitė taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose rekreacijos vietų prieinamumas yra fragmentiškas ir nepakankamai reglamentuotas.
„Rekreacinėms vietoms Lietuvoje šiuo metu privalomai galioja tik Statybos techniniame reglamente STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“ nurodyti reikalavimai“, – sako ji.
„Vis dėlto šie reikalavimai daugiausiai taikomi takams, automobilių statymo vietoms, tačiau nėra specifiškai reglamentuojantys rekreacinio pobūdžio lauko erdvių prieinamumo“, – priduria Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė.
Dar daugiau, anot jos, net ir įgyvendinant šiame reglamente nurodytus reikalavimus susiduriama su problemomis.
„Tai, viena vertus, yra požiūrio klausimas – ar projektuotojai pasistengia kuo geriau išpildyti bent privalomus reikalavimus, ar bando juos kiek įmanoma apeiti. Kita vertus, tai yra ir kontrolės trūkumo problema priimant statinius, o vėliau prižiūrint jų eksploatavimą. Pavyzdžiui, retai statinius prižiūrintys ir eksploatuojantys subjektai palaiko net ir privalomus prieinamumo reikalavimus: dažnai užrakinami prieinami tualetai, jie naudojami ne pagal paskirtį ir kt.“, – pabrėžia I. Širvinskaitė.
„Pavyzdžiui, prieš savaitę poilsiautojai pasidalijo nuotraukomis iš Šventosios, kur buvo ruošiamasi Joninių savaitgalio šventei, statomos mugės palapinės. Dviračių takas paliktas laisvas, palapines pastačius už tako ribų, o neregiams skirtos vedimo juostos užstatytos prekybinėmis palapinėmis. Tokius dalykus sukontroliuoti sudėtinga, tai, visų pirma, turėtų būti visuomenės sąmoningumo klausimas“, – sako ji.
Mėlynoji vėliava 2024 m. suteikta septyniems Lietuvos paplūdimiams
Tam, kad gautų Mėlynąja vėliavą – tarptautinį paplūdimio, prieplaukos ar turistinio laivo kokybės ženklą, – savivaldybės ir paplūdimius administruojančios įstaigos turi įgyvendinti ne tik tarptautinius vandens kokybės, aplinkosauginio švietimo, saugumo, bet ir paslaugų prieinamumo reikalavimus.
Visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas“, kuri Lietuvoje koordinuoja Mėlynosios vėliavos programą, vadovas Renaldas Rimavičius, informuoja, kad 2024 m. šios vėliavos, liudijančios švarią ir saugią aplinką, suteiktos septyniems Lietuvos paplūdimiams.
„Mėlynąją vėliavą 2024 m. iškėlė centriniai Nidos, Juodkrantės bei Preilos paplūdimiai Neringoje, Palangos miesto savivaldybės Birutės parko paplūdimys ir Vilniaus miesto savivaldybės Balsio ežero, Žirmūnų, Valakupių I-asis paplūdimiai“, – įvardija ELTA pašnekovas.
„Mėlynosios vėliavos paplūdimiai apytiksliai sudaro apie 6 proc. visų šalies paplūdimių“, – priduria jis.
R. Rimavičius taip pat akcentuoja, kad aplinkosauginio švietimo kriterijais, kurie keliami Mėlynosios vėliavos programoje, nustatya, jog informaciniame stende paplūdimyje turi būti pateikiama informacija apie Mėlynosios vėliavos programą, poilsiautojams prieinamas aplinkosauginio švietimo veiklas, maudyklos vandens kokybę, pakrantės teritorijoje esančias gamtiškai jautrias teritorijas, paplūdimio zonos žemėlapis, kuriame yra elgesio paplūdimyje taisyklės ir kt.
Anot jo, pagal Mėlynosios vėliavos programoje nustatytus vandens kokybės kriterijus, vandens mėginius turi tirti akredituota laboratorija, vandens kokybė turi atitikti nustatys rodiklius, tik paplūdimai su puikios būklės vandeniu gali pretenduoti į įvertinimą.
„Be to, Mėlynosios vėliavos paplūdimys nuolat turi būti švarus ir prižiūrimas, jame turi būti pakankamai šiukšliadėžių ir konteinerių, taip pat konteineriai (šiukšliadėžės) rūšiuotinoms atliekoms, įrengti tualetai, užtikrinama jų priežiūra. Tokiuose paplūdimiuose draudžiama vedžioti šunis, infrastruktūra paplūdimyje (prieigose) privalo būti prižiūrima, tvarkoma“, – toliau vardija R. Rimavičius.
Galiausiai jis pamini ir saugumo bei paslaugų prieinamumo kriterijus.
„Mėlynosios vėliavos paplūdimiuose turi dirbti gelbėtojai, juose turi būti pirmosios pagalbos priemonės, ženklinimas išskiriant funkcines zonas – pasyvaus ir aktyvaus poilsio, buriavimo (jei tokia veikla vykdoma), takai į paplūdimį (prieigose) turi būti sutvarkyti ir patogūs naudoti. Taip pat būtinas tokio paplūdimio pritaikymas žmonių su negalia poreikiams: turi būti įrengtas pritaikytas takas bei tualetas, automobilių stovėjimo aikštelėse išskirtos vietos“, – pažymi jis.
Naujausiais programos duomenimis, visame pasaulyje Mėlynosios vėliavos plevėsuoja 51 šalyje, 5121 objekte. Daugiausia Mėlynųjų vėliavų turinčių paplūdimių 2024 m. yra Ispanijoje (639), Graikijoje (625), Turkijoje (567), Italijoje (485) ir Prancūzijoje (398).
Graikijoje ir Italijoje pritaikytų paplūdimių daugėja: juose įrengtos specialios sistemos, paslaugas teikia apmokyti darbuotojai
Graikijos, kuri yra antra šalis pasaulyje pagal paplūdimių, gavusių Mėlynąją vėliavą, skaičių, naujienų portalo EFSYN žurnalistas Kostas Zafeiropoulos Eltai pažymi, kad šalyje atsiranda vis daugiau paplūdimių, pritaikytų žmonėms su negalia.
„Pastaraisiais metais Graikijoje negalią, laikinų judėjimo sunkumų turinčių asmenų, garbaus amžiaus žmonių poreikis savarankiškai, saugiai ir oriai patekti į daugelį šalies paplūdimių pagaliau tapo realybe, nes įrengtos specialios rampos ir pagalbinė infrastruktūra“, – sako K. Zafeiropoulos.
„Vis daugiau savivaldybių skiria lėšų specialioms prieinamumo sistemoms, skirtoms judėjimo sunkumų turintiems asmenims, įrengti“, – priduria jis.
Tarp tokių sistemų yra „Seatrack“ įrenginiai, suteikiantys galimybę judėjimo sunkumų turintiems asmenims savarankiškai išplaukti į jūrą.
„Jie negalią turinčius asmenis skatina lankytis paplūdimiuose, juose leisti laiką. Tai naudinga priemonė ir tokių asmenų šeimoms ar globėjams, kad jie galėtų lengviau mėgautis jūra kartu su savo artimaisiais“, – sako K. Zafeiropoulos.
Anot žurnalisto, „Seatrack“ sistemų diegimas yra Turizmo ministerijos įgyvendinamos programos „Graikijos paplūdimių prieinamumo gerinimas ir keitimas“ dalis.
„Tarp finansuojamų objektų yra ir takai, persirengimo kabinos, gultai, tualetai, dušai ir kt.“, – įvardija jis.
Savo ruožtu Italijos, kuri yra ketvirta šalis pasaulyje pagal paplūdimių, gavusių Mėlynąją vėliavą, skaičių, naujienų portalo „Il Sole 24 Ore“ žurnalistė Silvia Martelli pažymi, kad pastaraisiais metais Italija padarė didelę pažangą, kurdama prieinamus paplūdimius ir užtikrindama, kad pakrančių kraštovaizdžiu galėtų mėgautis visi.
„Mėlynosios vėliavos programos duomenimis, Italijoje yra 485 paplūdimiai, kuriuose įrengti neįgaliųjų poreikiams pritaikyti įrenginiai. Tarp pagrindinių pritaikytų paplūdimių yra Lido di Jesolo paplūdimys Veneto regione, kuris garsėja visapusišku prieinamumu, pavyzdžiui, paplūdimio neįgaliųjų vežimėliais, taktiliniais takais ir pritaikytais tualetais. Emilijos-Romanijos regione Riminio paplūdimiai išsiskiria gerai išvystyta infrastruktūra, įskaitant rampas, pritaikytus persirengimo kabinas ir apmokyto personalo teikiamas paslaugas. Sardinijos Poetto paplūdimys Kaljaryje taip pat yra prieinamumo pavyzdys, jame įrengti patogūs takai ir paslaugos, skirtos visiems lankytojams“, – vardija S. Martelli.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad pašalinti architektūrines kliūtis ir pastatyti prieinamumą užtikrinančius įrenginius yra privaloma pagal Italijos Turizmo kodeksą.
„Teisės aktuose reikalaujama, kad vietos valdžios institucijos ir paplūdimių administratoriai laikytųsi standartų, kuriais skatinama įtrauktis. Be to, Italijos vyriausybė skatina ir finansuoja savivaldybes, kurios turizmo plėtros planuose prieinamumui teikia pirmenybę“, – sako S. Martelli.
Anot jos, be nacionalinių teisės aktų, Italijos įsipareigojimą užtikrinti prieinamumą stiprina partnerystė su Europos mėlynosios vėliavos programa.
