Savivaldybių problemos iš 1990-ųjų laukinio kapitalizmo metų
Beveik prieš pusmetį Edmundas Toliušis pradėjo dirbti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriumi. „Daugiau kaip pusė savivaldybės problemų – 1990-ųjų laukinio kapitalizmo metų palikimas“, – kalbantis apie kasdieninius direktoriaus darbus pabrėžia pašnekovas.
Gerbiamas direktoriau, į šias pareigas atėjote turėdamas didelę administracinio darbo patirtį. Galbūt darbas šiose pareigose turi savos specifikos?
Intensyvumas, intensyvumas ir dar kartą intensyvumas. Vidutiniškai darbo diena prasideda apie 7 valandą ryto ir baigiasi apie šeštą valandą vakaro. Labai daug techninio darbo. Reikia pasirašyti ir vizuoti daug dokumentų. Tiek virtualiai, tiek fiziškai. Ir jei kurią dieną lėtesnis internetas, šie darbai dar daugiau laiko reikalauja.
Kitas šio darbo ypatumas – begalės susitikimų ir posėdžių. Vien šiandien, nors dar priešpiečio metas, jau dalyvavau keturiuose posėdžiuose. Nei meras, nei aš nesame nustatę žmonių priėmimo laiko, tad žmonės bet kada gali užeiti ir išdėstyti jiems rūpimą klausimą.
Tačiau man toks intensyvumas patinka.
O darbas su savivaldybės specialistais, juk jų veiklos rezultatai labai priklauso nuo to, kaip organizuojamas administracijos darbas?
Jie įprato, kad nepriimu nepamatuotų sprendimų, kad tariamės, kad į posėdį reikia ateiti ne tik su problema, bet ir su pasiūlymu, kaip ją spręsti. Aš juk negaliu žinoti daugiau negu tos srities specialistas. Tai tiesiog neįmanoma. Todėl visada tariamės ir smegenų šturmas būna čia ir dabar.
Kadangi direktoriaus darbas labai priklauso nuo mero, įtariu, kad meras Jums veiklos nepagailėjo.
Labai daug dirba ir mūsų meras. Tačiau meras daugiau dėmesio skiria viso rajono plėtros klausimams, rajono mastu iškylančių problemų sprendimui, savivaldybės, kaip institucijos, politikos formavimui, man tenka labiau žemiški darbai: administracinio aparato veikla, žmonių problemų sprendimui.
Ir kokias problemas tenka spręsti dažniausiai?
Didesnioji visų rajono problemų yra 1990-ųjų laukinio kapitalizmo palikimas. Paveldėtų problemų sprendimas susijęs su kitomis institucijomis. Nueini su dokumentais į tokias institucijas, prasideda atmetinėjimai. Tai tokio, tai anokio dokumento nėra ir atsiremiame į 1990-uosius. Panevėžio rajonas yra daugiau agrarinis kraštas. Beveik 90 proc. gyventojų dirbo kolūkiuose. Juos naikinant atsirado pajai, už kuriuos buvo įsigytas nekilnojamasis turtas. Vieni jį įsiteisino, kiti – gal pamiršo įsiteisinti, gal dėl kitų priežasčių už pajus įsigytas turtas liko neįteisintas. Šiandien ne tik mūsų rajone, bet ir kitose savivaldybėse akis bado apgriuvę kolūkinių laikų pastatai, bet ne taip paprasta tuos griuvėsius sutvarkyti. Kadangi jokiuose archyvuose nerandame tų pastatų šeimininkų, bandome tą turtą padaryti bešeimininkiu, bet, pasirodo, tai padaryti ne taip paprasta. Jei archyvuose neradęs šeimininkų nugriausi tokius pastatus, bet staiga iš kažkur atsiras pajininkas, atsiranda teisminių procesų grėsmė, nes nors de jure savininko nėra, bet de fakto savininkas yra. Turto bankas taip pat nežino, kaip spręsti tokias įsisenėjusias problemas.
Be abejo, kolūkiuose buvo dokumentai, kuriuose buvo užfiksuoti pajininkai ir jiems priklausantis turtas, bet, matyt, į archyvą ne visi jie pateko. Dabar niekas nežino, kur tie dokumentai. Pastatų, kaip bešeimininkių įteisinimas užtrunka po kelerius metus, nes tai tenka daryti per teismus, tai susiję su nemažais finansiniais ir žmogiškaisiais resursais. Tad dalies problemų čia ir dabar, kaip visi norime, negalime išspręsti. Po truputį sprendžiasi, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Ir dar pastebėjome, kad žmonių, nerandančių problemų sprendimo kitose institucijose, kelio galas – savivaldybė. Negali žmogui pasakyti, kad tai ne savivaldybės kompetencijos klausimas. Tokiais atvejais kad ir kaip stengiantis, ne visada randamas sprendimas, tenka sugerti žmonių pyktį, nes žmonės vadovaujasi viena nuostata: jūs valdžia, jūs ir turite spręsti.
Viešojoje erdvėje neretai pasirodo kaltinimų šalies savivaldybėms, kad jose per lėtai nagrinėjami gyventojų klausimai. Teisingi ar ne tokie kaltinimai?
Ir taip, ir ne. Kalbamės su specialistais, kaip būtų galima paspartinti klausimų sprendimų, bet yra nemažai atvejų, kai susidaro labai dideli darbo krūviai. Savivaldybė negali tiems momentams papildomai įdarbinti daugiau specialistų, o krūviui sumažėjus – juos atleisti. Savivaldybės yra įrėmintos į griežtą įstatyminę bazę. Dėl to galbūt praleidžiamas kažkoks terminas. Kad ir toks mūsų savivaldybės nesenas faktas. Paskambino pasipiktinusi moteris, kodėl nereaguojame į jos prieš mėnesį siųstą pranešimą apie tai, kad kaimynystėje neprižiūrimas sklypas. Pranešimas nebuvo pamirštas. Teko ieškoti to sklypo savininko. Pasirodo, jis gyvena Vilniuje. Jam įspėjimas turi būti siunčiamas įstatymo nustatyta tvarka, o procedūros reikalauja laiko. Apeiti procedūrų savivaldybė negali.
Minėjote, kad daug laiko reikia skirti įvairiems susitikimams. Kokiais klausimais dažniausiai kreipiasi žmonės?
Labai įvairiais klausimais. Kad ir šiandien. Buvo atėję vienos bendruomenės atstovai dėl patalpų, kuriose jie galėtų susirinkti. Išties naujuose rajonuose ne visos bendruomenės turi savo veiklai reikalingas patalpas. Nuo šių metų bendruomenėms, neturinčioms, kur susirinkti, savivaldybė nuperka po modulinį namelį. Tad ir šiai bendruomenei, kurios atstovai šiandien kreipėsi, bus nupirktas modulinis namelis. Gal šiemet to padaryti ir nepavyks, nes biudžetas jau suplanuotas, bet formuojant kitų metų biudžetą tam bus numatytos lėšos.
Kitas susitikimas – garbaus amžiaus gyventoja kreipėsi dėl kuro kompensacijos. Pagal teisės aktus kompensacija jai nepriklauso, ji mano, kad priklauso. Aiškinsimės, kaip būtų galima jai padėti.
Taigi žmonės ateina su pačiais įvairiausiais klausimais.
Taip. Ir negali žmogui pasakyti, kad tai ne savivaldybės kompetencija. Visada ieškome galimybių, kaip padėti. Nors kartais susiduriame ir su kurioziniais atvejais. Yra žmonių, kurie metai po metų įvairioms institucijoms rašo skundus apie tas pačias problemas, nors dėl jų ne kartą dirbo komisijos, vyko teismai, kuriuose jie pralaimėjo. Nepaisant to, jie rašo Seimui, Vyriausybei, Prezidentūrai. Po kiekvieno jo kreipimosi užsisuka procedūrų ratas. Skundas nukreipiamas ministerijoms, Savivaldybei.
Kiek dėmesio sulaukia žmogus…
Tik kokia to dėmesio kaina… Specialistai, užuot skyrę tą laiką svarbiems klausimams, yra priversti gaišti kelias valandas ar net pusdienį ir daugiau atsakymų rengimui, nors senų seniausiai viskas išanalizuota, jau kelis kartus siųsti raštai visoms institucijoms, į kurias gyventojas kreipiasi, ne sykį viskas išaiškinta ir pačiam gyventojui. Ir su tokia situacija susiduria ne tik mūsų, bet ir kitos situacijos. Su savivaldybės specialistais tariamės, kaip būtų galima apsaugoti juos nuo tokių laiko praradimų, nes mano, kaip savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga, sukurti tokius darbo santykius, kad žmonės ramiai ateitų į darbą, dirbtų be stresų ir be stresų po darbo grįžtų namo..
Metai persisvėrė į antrąją pusę, kaip sekasi su planuotais darbais?
Planuoti darbai sėkmingai įsibėgėja. Šiemet baigsime įrengti stadioną Dembavoje. Baigsime statyti ir dviejų – Dembavos bei Velžio – vaikų darželių priestatus. Tikimės, kad šiemet pavyks parengti naujo vaikų darželio Molainiuose projektą ir paskelbti konkursą jo statybos rangovui atrinkti. Baigiame užplanuotų kelių tvarkymą.
Dėkoju už pokalbį.
