Draugės visam gyvenimui
Gyvenimas – tai kaip graži kelionė. Pasak poeto, šioje kelionėje veriasi ir gyja sopės… Gyvenimo kelionė! Kiek joje nuotykių, įspūdžių, vaizdų! Ir niekas taip giliai nežeis, kaip įsisenėjusios žaizdos, ir niekas taip negydys, kaip bėgantis laikas…
Daugelį metų įvairiuose patriotiniuose – tautiniuose renginiuose, o ir atlaiduose, ypač Vilkaviškio Katedroje, eilinių sekmadienių šv. Mišiose vis sutinku dvi garbaus amžiaus vilkaviškietes. Bronė Kisieliauskienė (Alkevičiūtė) ir Filomena Rainienė (Šeštokaitė) pažįstamos ir bičiulės, galima sakyti, nuo gimimo, nes amžiaus skirtumas – vienas mėnuo, tie patys – 1936-ieji metai. Kartu lankė Pajevonio mokyklą, sėdėjo toje pačioje klasėje, kartu ruošėsi ir Pajevonio bažnyčioje priėmė Pirmąją Komuniją. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui prie Suvalkijos, 1944 metų vasaros pabaigoje, Alkevičių ir Šeštokų šeimos buvo išvežtos darbams į Vokietiją, turtas išgrobtas. Prasidėjo klajonės per dvarus, – frontui artinantis kilojo iš vienos vietos į kitą, kol atėjo 1945 metų pavasaris. Sugrįžę į Pajevonį, ir Šeštokų, ir Alkevičių šeimos namus rado sudegusius. Savo sodybvietėse pradėjo kurti gyvenimą iš naujo. Tėvai šiek tiek sulopė trobas, o valgyti nebuvo ko. Bronės šeimai, jai pačiai su tėveliu ar mama teko pavargėliauti, kitaip sakant – ubagauti – Dzūkijoje. Geraširdžiai dzūkai, mažiau nukentėję nuo karo, paaukodavo kruopų, lašinių, miltų, duonos, grūdų. Pradėjo truputį atsigauti, bet jau sklido baisi žinia apie trėmimus į Sibirą. Ir štai 1949 metų kovo 25 dienos ankstų rytą į Alkevičių ir Šeštokų, kaip ir į kitų to krašto žmonių kiemus, įdardėjo ginkluoti vyrai ir pasigirdo baisus beldimas į duris, reikalavimas per trumpą laiką susikrauti būtiniausius daiktus, nes „važiuos į kitą tarybų sąjungos vietą“… Sąmyšis didžiulis: kur, kodėl… Moterys net nusipurto tai prisimindamos, nes to ryto vaizdai atmintyje užsifiksavę kaip gyvas paveikslas.
Abi šeimas vežimais gurguolėje atvežė iki Virbalio, ten susodino į sunkvežimius, atgabeno į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Tuo pačiu sąstatu, tik skirtinguose gyvuliniuose vagonuose, tada dar paauglės Bronė ir Filomena šešiolika dienų ridenosi iki paskyrimo vietos: atsidūrė tame pačiame kolchoze Irkutsko srityje. Ir tai buvo vėlgi įsimintiniausia diena: 1949-ųjų metų Velykų savaitės Didysis Ketvirtadienis… Sibire pasitaikė lankyti tą pačią mokyklą.
Po devynerių metų sugrįžusios į Lietuvą kūrė savo gyvenimus ir vėl susitiko tuometiniame Vilkaviškio siuvimo fabrike, kur dirbdamos per tris dešimtmečius užsitarnavo pensiją
Šiemet sukako jau 75-eri metai nuo tos siaubingos 1949-ųjų balandžio 25 dienos. Birželio 14-ąją Vilkaviškyje tradiciškai Gedulo ir vilties diena paminima šv. Mišiomis bažnyčioje, po to – minėjimas ties Viešąja biblioteka prie pastatyto paminklo stalinizmo aukoms atminti. Aplankytas analogiškas paminklas senosiose Vilkaviškio kapinėse ir trėmimus menantis Vilkaviškio geležinkelio stotyje. Renginyje dalyvavusios Bronė ir Filomena pastebėjo, kad pažįstamų veidų vis mažiau, bet pradžiugina tai, kad kartais ateina ir tremtinių vaikai ar tremtyje gimusieji, kaip bebūtų keista, bet kiti dar tik pirmą kartą pasirodo šitokiuose tremties paminėjimuose… nors laisvi esame per trisdešimt metų. Pasak Bronės, liūdnai atrodė, kai į kapines ir geležinkelio stotį nuvyko tik keli žmonės.
Rugpjūčio pradžioje į Ariogaloje organizuojamą politinių kalinių ir tremtinių sąskrydį Bronė Kisieliauskienė stengiasi nuvažiuoti kasmet, nes rūpi susitikti Sibiro tremtinių, pasikalbėti. Važiavo ir šiemet. Tik apgailestavo, kad ir ten pažįstamų veidų mažėja. Ir žmonių mažiau nei anksčiau. Iš Vilkaviškio šiemet užsakytu autobusu vyko 13 žmonių, o pernai pareiškė norą važiuoti tik… trys, tad dėl jų niekas automašinos nesiuntė. Bronė prisiminė, kad, pradėjus šiuos sąskrydžius organizuoti, iš Vilkaviškio žmonės į tris didelius autobusus netilpdavo. Beje, Vilkaviškio rajono tremtinių ir politinių kalinių organizacijos veiklą kuravusi (dabar sunkios ligos prislėgta) mokytoja Dalija Agota Karkienė savo didžiausia pagalbininke laikė Bronę Kisieliauskienę.
Bronelė, kaip ją vadina bičiuliai, daugelį metų aktyviai savanoriavo Vilkaviškio dekanato ir parapijos „Carito“ veiklose. Bronelė savo prisiminimus apie tremtinės dalią – kaip tolimos vaikystės aidą – yra pateikusi D. A. Karkienės parengtos Vilkaviškio politinių kalinių ir tremtinių atsiminimų knygos „Mes sugrįžom…“ pirmojoje dalyje (2010 m., iš viso išleistos trys dalys). Filomena kaip ir anksčiau, taip dar ir dabar, linkusi savo išgyvenimų viešai nepasakoti. Tada dar kaustė nejaukus baugumas viešintis, o dabar jau net nėra, kad kas iš jaunų žmonių ar kraštotyrininkų tremtinę kalbintų.
Moterys sakė, kad fabrike dirbant niekas nežinojo jų praeities. Jos sąžiningai dirbo, užsitarnaudavo ir premijų, ir pagarbos. Užklausus, kodėl dabar jos eina į patriotinius ir tautinius renginius, abi tvirtino, kad joms priklauso eiti, nes širdis kitaip neleidžia: „Kiek dar pajėgiame, tiek dalyvaujame – ir Ariogaloje, ir Baltijos kelyje.“ Garbaus amžiaus moterys, kaip ir ankstesniais metais, nenori užsisklęsti, stengiasi kuo daugiau išgirsti, pamatyti, gal net kompensuoti tai, ko negalėjo gauti vaikystėje ir jaunystėje.
O ką joms reiškia gyventi laisvoje Lietuvoje? Vėlgi vienbalsis atsakymas: „Koks buvo džiaugsmas, kai prasidėjo Atgimimas, kad laisvai, nevaržomos, galime lankyti bažnyčią! Dabar žmonėse laisvės supratimas visai kitoks nei buvo Atgimimo laiku. Trūksta tuo metu visus jungusios dvasios, to gerumo, šiltumo, draugiškumo“. Moterys tvirtino, kad joms materialiai visko užtenka: užsidirbo pensijas, tik norėtųsi neprarasti mažėjančios sveikatos, juk jau ir kojos ne taip greitai neša, ir tie kraujospūdžiai trikdo, kad ne visada gali ir į bažnytėlę nueiti.
Bronė Kisieliauskienė jau septinti metai našlauja, su vyru Albinu, Lietuvos kariuomenės savanorio sūnumi, šeimoje išgyveno 58-erius metus. Užaugino sūnų ir dukrą.
Filomenos Rainienės vyras visi metai prispaustas sunkios ligos, jiedu kartu jau 64-eri metai. Kaune gyvena dukros šeima ir vaikaičai, tad susitikimai ir bendravimas su vaikystės ir viso gyvenimo drauge Bronele yra kaip atgaiva širdžiai.
Kai užklausiau draugių, kaip jos reaguoja į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, vos ne duetu abi atsakė: „Baisūs jausmai sukyla, pagalvojus, kas ten vyksta. Kai prasidėjo šis karas, viskas prieš akis atsistojo, kas vaikystėje matyta, patirta… Juk mes karą tai atsimename. Baisu, kad tik vėl nepasikartotų.“
Net jų ir svajonės vienodos. Bronė: „Kad daugiau žmonių nevežtų į Sibirą. Iš keleto žmonių girdėjau „palinkėjimus“, kad kai ateis Putinas, tai pėsčios eisim į Sibirą!“ „Bet pėsčios tai jau nenueisim…“, – Bronės pastebėjimą papildė Filomena.
