Irmantas Utenos darykloje dirba beveik nuo nepriklausomybės atkūrimo: „Žmonės čia įdeda širdį ir sielą“
Per 34–erius atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus, mūsų šalies ekonominė raida smarkiai keitėsi į gerąją pusę: kūrėsi ir stiprėjo verslai, didėjo bendrasis vidaus produktas, augo lietuvių perkamoji galia ir atlyginimai. Pavyzdžiui, 1991–1993 m. Lietuvoje veikė talonai, laikinieji šalies pinigai, o 1992–aisiais vidutinis atlyginimas mūsų šalyje dabar būtų vertas maždaug 11 eurų. Dabar šis skaičius yra daugiau nei šimtą kartų didesnis – vidutinis atlyginimas, atskaičius mokesčius, siekia apie 1300 eurų. Įsivaizduokite žmogų, kuris visus šiuos pokyčius, sparčiai besikeičiančiais laikais, išgyveno dirbdamas toje pačioje įmonėje. Irmantas Kandratavičius Utenos darykloje dirba jau 32–ejus metus ir vis dar turi viziją, ką dar jis nori pasiekti savo karjeroje.
Neįsivaizduoja gyvenimo be aludarystės
Utenoje gimęs ir augęs Irmantas karjerą bendrovei „Švyturys-Utenos alus“ priklausančioje Utenos darykloje pradėjo 1992–aisiais ir užėmė šaltkalvio pareigas. Vėliau išbandė ir įvairias kitas pozicijas bei skyrius, o nuo 2011–ųjų vadovauja pakavimo skyriui. Jo atsakymas, kaip tiek metų išbūti vienoje įmonėje, dvelkia nuoširdumu.
„Kažkada manęs draugas paklausė, kaip aš taip ilgai dirbu viename darbe. Aš jo paklausiau į kelis dievus jis tiki ir jis atsakė, kad į vieną. Mano atsakymas – aš patikėjau į apynį. Aludarystė yra dalykas, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – pasakoja vyras.
Alaus darykla Utenoje veikia nuo 1977–ųjų, po nepriklausomybės atkūrimo ji virto valstybine akcine įmone, o 1997–aisiais atėjo rimti pokyčiai. Su Švedijos, Norvegijos ir Suomijos investuotojais buvo sukurta nauja įmonė, o 2001 m. Utenos ir Klaipėdos daryklos buvo sujungtos į bendrovę „Švyturys–Utenos alus“. I. Kandratavičius pasakoja, kad būtent tuo laiku jis pajuto ir didesnį norą siekti karjeros aukštumų.
„Tada viskas pradėjo keistis kardinaliai, atėjo pokyčiai, kurie, mačiau, kad turės gilų pėdsaką. Aš tuomet kaip tik baigiau mokslus ir tai mane paskatino – panorau ir pats palikti pėdsaką“, – sako I. Kandratavičius.
Žavisi darbo kultūra
Jis juokauja, kad į darbą nesinori eiti tik pirmą dieną po atostogų ir pabrėžia, kad šalia pamiltos aludarystės, jį ypatingai žavi darbas su žmonėmis bei tai, kad tokiame darbe nėra rutinos.
Nuolat keičiasi įvairūs reikalavimai, žmonės, ateina inovacijos, o tai reiškia, kad nė viena diena nebūna tokia pati. Pasak vyro, jau tris dešimtmečius toje pačioje įmonėje jį laiko ir kultūra, kurią surado čia įsidarbinęs.
„Darbo kultūra čia – labai specifiška, ji tokia meniška. Nėra jokių perdėtų dalykų. Bendravimas tarp vadovų ir darbuotojų yra viename lygyje, o tai yra džiaugsmas“, – atskleidžia I. Kandratavičius.
Šalia darbo kultūros, pakavimo skyriaus vadovas išskiria ir papildomas įmonės suteikiamas naudas darbuotojams. Jų yra įvairių – nuo apdovanojimų už darbą, kvietimų į renginius, iki sveikatos draudimo ar papildomų atostogų, skiriamų per vestuves, gimus kūdikiui ar studijuojant. Visgi pats I. Kandratavičius išskiria dar vieną naudą, kuri jam – pati svarbiausia.
„Man labai patinka, kad čia galiu gauti įvairius mokymus, dalyvauti kursuose ir seminaruose. Iš tikrųjų, tai yra dalykai, kurie veža, nes kiekvieną kartą sužinai kažką naujo ir tobulėji. Pasaulyje niekas nestovi vietoje, tik varžtas užsisuka ir atsisuka į tas pačias puses, o visa kita keičiasi, dėl to tobulėti yra būtina“, – pabrėžia Utenos daryklos pakavimo skyriaus vadovas.
Vizija – išlaikyti sielą ir širdį
Įvairūs tyrimai rodo, kad šiais laikais žmonės vienoje darbovietėje užsibūna apie 4–erius metus. I. Kandratavičius šį rodiklį viršijo jau 8 kartus. Ar Utenoje veikiančioje darykloje ir baigs savo karjerą, sako spėlioti nenorintis, bet net ir po tiek metų jis vis dar turi ateities viziją.
„Darykla labai keičiasi – tiek įranga, tiek žmonėmis. Bet pagrindinis dalykas yra aludarių širdis ir siela, ji niekada nesikeičia. Su aludaryste dirbantys žmonės įdeda labai daug savęs, o vartotojas tai jaučia nejausdamas. Mano vizija yra ir toliau išlaikyti širdį ir sielą, kad būtų kuo daugiau šio ryšio“, – atskleidžia jau 32–ejus metus vienoje darbovietėje dirbantis I. Kandratavičius.