Parapijos bendruomenėje – kaip šeimoje
Pilviškių Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. Gediminas Bulevičius visada viešai taria padėkos žodžius aktyviems parapijos bendruomenės nariams už įvairiausius savanoriškai atliktus darbus, parodytą iniciatyvą. Dažną kartą įvardijamas Saulius Vabalas.
Saulius Vabalas 32-ejus metus dirbo Vilkaviškio profesinės technikos mokykloje (dabar Marijampolės profesinio rengimo centras), iš jų –18 metų – dėstytoju, gamybinio mokymo meistru, 14 metų – šios mokymo įstaigos vadovu. Po to – per dešimtį metų Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju, sprendė daugelį rajone svarbių reikalų. Sulaukęs septyniasdešimties metų užleido vietą jaunajai kartai, tačiau dar ir toliau nesišalino nuo rajono tarybos nario veiklos.
Ne paslaptis, kad tokiose ar panašiose aktyviose pozicijose kaip Saulius esantys žmonės numoja ranka į bažnyčios pusę: „bobučių reikalas“, esą į bažnyčią nueis, kai visai nusens…
Šnekėdamiesi pajuokaujame: gal Saulius turi „blatą“ pas Dievą ar kleboną, kad po aktyvios veiklos visuomenėje tapo aktyviu parapijos nariu. Bet atsakymas rimtas: prieš gabalą metų atsikėlė nuolatos gyventi į Pilviškius. Jis ir žmona Milda yra visą gyvenimą tikintys, lankantys bažnyčią. Žinoma, būta laikotarpio, kai viešai bažnyčioje nesilankė. Gi Pilviškiuose susibūrusi aktyvi religinė bendruomenė pasirodė dabar priimtiniausia erdvė jų gyvenimiškajai pozicijai.
Viskas prasidėjo nuo „Alfa“ kursų. Pirmaisiais metais atėjo ne per daugiausia žmonių, bet būtent iš jų ir susidarė branduolys. Pirmieji kursų susitikimai vyko šaltokoje patalpoje, lektoriai atvažiuodavo iš Kauno, tad Mildos moteriška nuojauta pakuždėjo, kad reikia išsikepti pyrago, išvirti arbatos. Kitos moterys taip pat pradėjo kažko atsinešti. Tikėjimo žinių gilinimas ir bendrystė pasišnekučiuojant, gurkšnojant arbatą tirpdė nedrąsumą, padėjo atsiverti, vieni kitus suprasti. Gilų įspūdį paliko teologų iš Vytauto Didžiojo universiteto paskaitos. Kursų programos pabaigoje buvusi vienos dienos išvyka į Šiluvą išvis daug ką apvertė mąstyme. Teko ten dalyvauti kartu su „Alfa“ kursų lankytojais iš Kauno. Šiems nuostabą kėlė kaimo parapijos pagyvenusių žmonių smalsumas, netruko susibičiuliauti. O pilviškiečiams įspūdį paliko tai, kad Kauno grupėje buvo daug jaunimo… Po to Pilviškių parapijoje buvo organizuojama (tai Rasos Zygmantaitės savanorystė) daugiau „Alfa“ kursų. Rinkosi daugiau žmonių, o Rasa sugebėjo įtraukti į bažnytinę veiklą daugiau ir Pilviškių jaunimo. Po pasiruošimo Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimo sakramentui vaikai ir paaugliai pasiliko savanoriauti bažnyčios bendruomenėje, įsijungė ir kai kurių tėvai.
Buvęs pedagogas, dabar dėde Sauliumi pavadinamas, Saulius Vabalas džiaugiasi randąs bendrą kalbą su bažnyčios veiklose panorusiais dalyvauti jaunais žmonėmis.
Netolimoje praeityje, pasitraukus ilgamečiam zakristijonui, teko kažkam imtis organizuoti procesijas, talkas, padėti klebonui. Saulius ir Milda šito nesipurtė, į darbus mielai įsijungė ir kitos šeimos, pavieniai parapijiečiai. Didelis parapijos laimėjimas – anais metais rekonstruotas parapijos klojimas; tai – patalpos, kuriose ir dideliu būriu susirinkus galima pravesti įvairius renginius, agapes. Patalpomis gali naudotis ir miestelio bendruomenė, žmonės net asmeninėmis progomis.
Parapijiečių geranoriškumas ir bendruomeniškumas ypač akivaizdus įvairių talkų bažnyčioje ar jos aplinkoje metu. Į talkas susirenka per trisdešimt įvairaus amžiaus žmonių, vyresnieji pilviškiečiai įsijungia šeimomis, „užsikabina“ ir jaunos šeimos, kiti padeda kaip ir kuo gali. Ir sutirpsta buvęs manymas, kad „prie bažnyčios bus nuobodu, neįdomu.“ Talkos tradiciškai užbaigiamos agape.
Saulius priklauso parapijos pastoracinei tarybai. Nariai nuolat renkasi, išklauso klebono planus, ataskaitas apie sukaupiamas ir panaudojamas lėšas, pasidalina atsakomybes už atskirus darbo barus. Ir kiekvienas jaučiasi reikalingas.
Kai iš Sauliaus norėjau išgirsti, iš kur procesijoms gauna puošniais tautiniais rūbais apsirengusių mergaičių, sakė, kad tai ne jo nuopelnas. Klebonas labai draugiškai susitaria su Pilviškių „Santakos“ gimnazijos šokių vadove Egle Šeštakauskiene, kurios ugdomos šokėjos mielai ateina ir į procesijas, o kelios mergaitės net patarnauja šv. Mišių metu prie altoriaus.
Per pastaruosius, parapijoje didžiausius, Šv. Baltramiejaus atlaidus, vyrai rinkosi neraginami nešti procesijoje vėliavas, savanorių net atliko.
Mišių Šv. Rašto skaitinius Milda ir Saulius pradėjo skaityti prieš kelerius metus, Pilviškiuose dar tarnaujant kun. Algirdui Žukauskui. Būdavo, kunigas kviečia ir kviečia: „Žmonės, ateikit, paskaitykit…“ Bet žmonės neidavo, – tai akinius pamiršo, tai nedrįsta… Tada vienąkart Milda ir Saulius patys pasisiūlė. Žinoma, tada dar dirbusiam savivaldybėje Sauliui kai kas užmesdavo: „Ko tu ten lendi bažnyčioje į pirmas gretas? Ar pasirodyti nori?“ Skaito ir dabar, bet jau įsijungia ir kiti bendruomenės branduolio nariai, skaito patarnaujantys šv. Mišioms vaikai.
Specialių kursų skaitovams parapijoje neorganizuojama, tačiau nuo rudens, žiemą, dar ir pavasarį parapijos branduolys susirenka giliau pastudijuoti Šv. Raštą.
Parapijos klebonas savo nuožiūra atrinko penkis parapijos žmones, tarp jų ir Saulių, kad pasiruoštų ekstraordinariniais Šv. Komunijos dalintojais. Žmonės išklausė vyskupijoje organizuotą specialų teorinį ir praktinį kursą, gavo kanoninius siuntimus. Jų pagalba bažnyčioje dalijant Šv .Komuniją jau pasinaudota per atlaidus, per Velykas, kitas šventes. Saulius jau vežė Šv. Komuniją ir ligoniui į namus. Šioje tarnystėje, pasak Sauliaus, patiri žodžiais nenusakomą jauseną. Jaudulys susimaišo su atsakomybe ir nerimu, kai tari žodžius „Kristaus kūnas“, – juk ne tas pat, kas pasakyti „laba diena“…
Parapijos bendruomenėje žmonių ryšys ir santykiai kiek kitokie nei pasaulietinėse organizacijose. Čia žmonės žino vieni kitų reikalus, jauti žmones, žinai jų bėdas, jie atviri, jautrūs, neturi ko slėpti vieni nuo kitų. Parapijos bendruomenėje – kaip šeimoje, – taip mato Saulius ir priduria, kad taip yra dar ir todėl kad ir klebonas „nepasikėlęs“, atviras, paprastas, nežiūri į žmogų iš aukšto.
Parapijos bendruomenės šeimoje yra miela, jauku. O kokia Sauliaus ir Mildos šeima? Juodu – 55-eri metai kartu. Neraginami tėvų, anais laikais po civilinės metrikacijos tiesiai važiavo priimti „šliūbo“ tolimesnėje bažnyčioje. Visą gyvenimą turtingi savitarpio sutarimu ir pagarba, į gyvenimą išleistomis trimis dukromis, užaugusiais šešiais vaikaičiais, dviem provaikaičiais. Visos dukros pasirinko pedagogo kelią. Du vaikaičiai studijavo užsienio universitetuose, ten ir įsitvirtino.
Džiugu kalbėtis apie vaikaičius, gera jiems matyti ir kitose šeimose augančius, tėvynę ir Dievą mylinčius jaunus žmones. Jie turi ir nuliūdinančių pastebėjimų: trys dešimtmečiai gyvename laisvoje Lietuvoje, kai lankytis bažnyčioje nekas nedraudžia. Tačiau daugelyje žmonių daug abejingumo ir nesupratimo, nėra siekio ir minčių apie per tikėjimą gaunamas Dievo malones. Bet, matyt, kiekvienam ateina savas laikas, kada priimti ir kada dalinti Bažnyčios mokymą.