Stebuklas mažame kaime
SUTKAI. Paskutinį rugpjūčio sekmadienį gausybė tikinčiųjų atvyko į šį mažą kaimą, kuriame yra tik kelios sodybos, minėti senosios medinės, 200 metų istoriją menančios Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčios jubiliejus. Kartu buvo švenčiami tradiciniai Šv. Roko atlaidai, čia vykstantys paskutinį rugpjūčio sekmadienį. Šiemetiniai atlaidai buvo išskirtiniai tuo, kad duris atvėrė statoma, bet dar neįrengta prieš 85 metus pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Todėl ne tik parapijiečiai, kraštiečiai, bet ir iš kitų Lietuvos vietų atvykusieji užėjo ir į ją. Čia galėjo apžiūrėti kriūkiečio tautodailininko Andriaus Bieliuko kryždirbystės darbų fotoparodą ir nuotraukas, kuriose užfiksuotos akimirkos iš šios parapijos istorijos.
Iškilmėse dalyvavęs Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila vadovavo šv. Mišių aukai lauke, šalia medinės, 200 metų jubiliejų mininčios bažnyčios parengto altoriaus. Koncelebravo vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius ir Lukšių bei Sutkų klebonas kun. Eugenijus Naujalis.
Giedojo Lukšių bažnyčios choristai ir jų solistė Laura Urbonavičienė, vargonavo Gražina Štrimaitienė.
Sveikindamas susirinkusiuosius, vysk. R. Norvila homilijoje teigė, kad šie Dievo namai mena dviejų šimtmečių senumo istoriją ir čia gyvenusių žmonių siekį turėti maldos, susitikimo su Dievu vietą. Pasak vyskupo, šie maldos namai liudija, jog Dievas šio krašto žmonių gyvenime nuo seno buvo labai svarbus. To įrodymas yra ir sutkiečių, kraštiečių iniciatyva naujam gyvenimui prikeliama nebaigta įrengti mūrinė bažnyčia. Čia gyvenę žmonės, kartu su kunigais turimus medinius maldos namus išplėtė, atnaujino, prie jų atsirado ir savitu būdu prišlietas Lurdas. Pasak vyskupo, prieškaryje, įtvirtinus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvoje kaimuose gyveno daug daugiau žmonių nei šiandien. Tuomet ne tik sostinėje – Kaune, bet ir mažesniuose miesteliuose, kaimuose, viskas augo, vystėsi, stiprėjo. Tokioje nuotaikoje ir čia, Sutkuose buvo siekiama pasistatyti naujus, erdvesnius mūrinius Dievo namus. 1939 metų rugsėjį jau buvo pašventinti būsimos bažnyčios pamatai. Deja, sovietinė okupacija, karas šiuos siekius sustabdė ir šiandien juos primena nors ir stovinti, bet taip ir neįrengta šalia esanti mūrinė bažnyčia. Nors lig šiol tikinčiųjų naudojama senoji, medinė bažnyčia, ir nėra labai didelė, visgi ji specialistų pripažinta esanti turtinga paveldo vertybėmis. Vyskupas ragino prisiminti, jog ji yra svarbi pirmiausia dėl to, kad tai Dievo namai. Joje Viešpats Švenčiausiame Sakramente pasilieka su čia gyvenančiais žmonėmis. Kartu su aplink bažnyčią esančiomis kapinėmis šie Dievo namai juose ar šalių jų prie artimųjų kapelių besilankančius pakviečia ramybėje ir viltingame vidiniame susitelkime susimąstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę, apie Amžinybę. „Su šia bažnyčia daugelis čia gyvenusiųjų ir gyvenančių žmonių sieja ir labai svarbius savo gyvenimo įvykius – krikštą, santuoką, tėvų, kitų artimųjų laidotuves. Taip pat ir didžiąsias metinės šventes – Kalėdas, Velykas, atlaidus, daug kitų reikšmingų kasdienybės progų. Čia stovinti bažnyčia liudija ir primena, kad ištisos čia gyvenusių žmonių kartos suprato, kad tik su Dievu gyvenimas, nepaisant įvairių sunkumų, įgauna ypatingą prasmingumą ir yra gaivinamas amžino gyvenimo viltimi, – sakė Vilkaviškio vyskupas. – Daug čia gyvenusių žmonių kartų savo tikėjimą, vertybes, stiprino ir brandino šioje bažnyčioje ir jaunam, ir senam skelbiamu ir gyvent pamokančiu Dievo Žodžiu. Tad čia įsiklausydami į skelbiamą Dievo Žodį parapijiečiai taip pat daug kartų girdėjo ir šiandien Evangelijoje perteikiamus Jėzaus pokalbio su savo mokiniais – apaštalais žodžius: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“. (Jn 6, 67) Tai mums visiems primena, jog tik su Kristumi galime laimėti amžinąjį gyvenimą, tai yra troškimą, kuris glūdi kiekvieno žmogaus viduje“. Vysk. R. Norvila sakė, kad Dievo namai parapijiečiams visais amžiais yra ypatinga susitikimo su Viešpačiu vieta. Juose labiausiai formuojami ir įtvirtinami mūsų santykiai su Juo. Bažnyčioje aukojamos šv. Mišios mums leidžia artimiausiai išgyventi ir visos Dievo tautos – Bažnyčios bendrystę. Viešpaties namuose trykšta taip pat kitų šventųjų sakramentų malonių versmės. Juose ugdomos pamatinės vertybės, atrandama giliausia gyvenimo prasmė, stiprinama artimo meilė, tikėjimas, Amžinybės viltis. „Ne bažnyčios dydis, puošnumas labiausia nulemia jos vertę, bet tai, kad ji tikrai yra Dievo namai. Tad šio gražaus bažnyčios 200 metų gyvavimo jubiliejaus proga visiems mieliems Sutkų parapijiečiams ir svečiams norisi nuoširdžiausiai linkėti, jog nuolat prisimintumėte, kad šiuose namuose visada galima sutikti patį Dievą, čia dėl mūsų pasiliekantį Švenčiausiame Sakramente, kad čia nuolat skelbiamas Dievo Žodis yra aktualus ir svarbus visais, taip pat ir šiais laikais. Jis atsako į visus svarbiausius gyvenimo klausimus. O mūsų dienomis, kai daug religinio atšalimo, abejingumo, moralinės sumaišties ir vėl tapo nelengva būti tikinčiu, Dievo namai yra dar svarbesnė dvasinė atrama, – sakė Vilkaviškio vyskupas. – Norisi linkėti, kad tos dvasinės atramos nepamirštumėte ir Dievas būtų nepajudinamai tvirtu Jūsų gyvenimo pamatu. Taip pat, kad drąsiai į jį kreiptumėtės sunkumuose ir išbandymuose. Taip priimama ši bažnyčia tebūna šviesus, viltingas ženklas, liudijantis apie Dievo gerumą žmogui. Tekviečia ji ir toliau, trečiajame savo gyvavimo šimtmetyje, prisiminti jog žmogus pašauktas ne tik žemiškam gyvenimui, bet ir nesibaigiančiam, laimingam, gyvenimui be kančios ir vargo, gyvenimui Amžinojo Tėvo namuose. Prisiminti, kad Dievas mums padeda to siekti. Taip pat, kad ir mūsų pastangos stiprinti vienybę su Dievu yra labai svarbios. Prisiminkime, kad be šių pastangų amžinojo gyvenimo, deja, neturėsime. Jis neateis savaime, kaip ateina vakaras ar rytas. Mūsų gyvenimo aplinkoje šiuo laiku aptariame daug savam kraštui, visam pasauliui, mūsų kasdieniniam gyvenimui nelengvų klausimų. Tačiau mūsų gyvenimas neturi būti vien tik bėdos ir godos. Tikėjimo šviesa ir amžinojo gyvenimo viltis mus bent šventu sekmadienių laiku tepakylėja virš kasdienybės rūpesčių ir sunkumų. Tepaskatina ir šiandienos šventė džiaugtis ir šviesiai, viltingai priimti tai, ką per Bažnyčią, per šiuos Dievo namus gauname savo gyvenimui ir išganymui. Visi šie Viešpaties mums dovanojami dalykai mus kelia, kasdienybėje stiprina ir drąsina, o kartu ir brandina amžinajam gyvenimui. Tesustiprina ir šis jubiliejus mūsų visų tikėjimą, viltį, teskatina būti gerais, Dievą ir artimą mylinčiais žmonėmis. Teskatina jie naudotis ypač per šv. Mišias mums dovanojamu dvasiniu maistu, kurį mums dovanai, kaip savo gerumo ir meilės dovaną teikia Viešpats. Vis iš naujo atraskime visa, ką Dievas mums teikia šiuose jo namuose“. Vyskupas priminė prieš 35 metus buvusį Baltijos kelią, kai patyrėme vienybę ir susitelkimą, ragino mus ir šiandien susitelkti savo krašto labui, mūsų vieni kitiems pagarbai, siekti amžinojo gyvenimo.
Vysk. R. Norvila palaimino ir lukšiečio, skulptoriaus Vido Cikanos padovanotą parapijai paties nutapytą Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, paveikslą.
Sutkų parapiją aptarnaujantis Lukšių klebonas kun. E. Naujalis padėkojo visiems už bendrystę maldoje, prisidėjusiems prie bažnyčios jubiliejaus paminėjimo, Šv. Roko atlaidų šventimo. „Kai susitelkiame, tai didelius stebuklus darome…“ – kalbėjo parapijos klebonas, vardindamas geradarių pavardes.
Pasibaigus pamaldoms buvusi ilgametė Kriūkų seniūnė Onutė Rakauskienė kalbėjo apie Baltijos kelio akciją, kurioje dalyvavo ir nemažai čia susirinkusiųjų. Tada Baltijos tautos susivienijo dėl laisvės. Ji linkėjo visiems sugebėti ją saugoti.
Gerdžiūnų bendruomenės pirmininkė Loreta Balsienė kvietė susirinkusiuosius susikibti rankomis į grandinę vienintelėje kaimo gatvėje nuo medinės bažnyčios iki Laisvės paminklo, pastatyto prieš karą ir nesunaikinto sovietiniais metais. Pažįstami ir nepažįstami žmonės, susikibę rankomis, taip simboliškai paminėjo Baltijos kelio 35-metį.
Paskui rinktasi į nebaigtą statyti mūrinę bažnyčią. Ji buvo pilnutėlė, žmonės turėjo kur atsisėsti. Sienas puošė V. Cikanos paveikslai. O kaip „XXI amžiui“ sakė kun. E. Naujalis, stebuklu galima laikyti ir tai, kad dar savaitės pradžioje jis talkininkus raginęs išsišluoti grindis, o tie per kelias dienas jas išbetonavo…
Šakių rajono savivaldybės meras Raimondas Januševičius kvietė žmones, sutvarkiusius bažnyčią, į jų pastatytą sceną ir įteikė piniginę paramą iš mero fondo.
Kaip kalbėjo kraštietė, Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Lilija Liutvinienė, ši bažnyčia dar niekada nematė tiek žmonių, džiaugėsi, kad bažnyčia po daugelio metų atvėrė duris – tai esąs tikras stebuklas. Svarbu, kad įsijungė ne tik tikri sutkiečiai, bet ir naujai atsikėlę čia gyventi. „Visi Sutkų parapijos žmonės ieškojo, kaip gali prisidėti prie šios erdvės atgimimo“, – kalbėjo L. Liutvinienė. Jos manymu, šia švente džiaugtųsi ir jos mama, ir kaimynai Arštikaičiai, kurie, deja, jau Amžinybėje.
Bažnyčios statyba ankstesniais metais irgi rūpinęsis buvęs Lukšių seniūnas V. Cikana sakė, kad darbų pradžioje daug tartasi susirinkus pas Aldutę Dailidienę.
Naujam gyvenimui prikeltoje Sutkų bažnyčioje dainavo operos solistai Raimondas Baranauskas ir Marija Arutiunova. Koncerto klausėsi ir vyskupas su kunigais. Paskui skambėjo Liepalotų kaimo, Kriūkų „Panemunys“ kapelų muzikantų atliekamos melodijos. O prie gausaus ir sotaus vaišių stalo dar ilgai bendrauta ir šnekučiuotasi.