Rytų meno muziejaus vadovas apie restituciją: „Net jeigu eksponatų nebeturime, objektų istorijos lieka“
„Muziejus, mano galva, privalo turėti gydomąjį poveikį – ir ne tik lankytojams, bet ir jame dirbantiems žmonėms“, – tikina Davide Quadrio, Rytų meno muziejaus Turine direktorius. Jis siekia perkurti tipišką kolonialistinių rinkinių muziejų ir paversti jį tokia erdve, kuri būtų grindžiama šiuolaikiniais principais ir pagarba.
Kokie iššūkiai kyla dirbant su muziejaus rinkiniais, sudarytais iš ritualinių, laidojimo apeigoms skirtų objektų, religinių artefaktų, kurie yra tarsi išimti iš savo kontekstų ir traktuojami neatsižvelgiant į jų prigimtį? Apie tai Davide Quadrio pasakojo muziejinių kompetencijų ugdymo programos MARTA renginyje, skirtame Lietuvos muziejininkams, dirbantiems su etnografiniais rinkiniais, sakraline daile, o interviu Lietuvos skaitytojams pasidalino mintimis apie muziejų transformaciją, restitucijos procesą ir auditorijų plėtrą.
Papasakokite apie savo muziejų ir nueitą kelią, kuris lėmė kitokį Jūsų požiūrį į muziejines kolekcijas antropologiniu aspektu. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Mano karjera prasidėjo Kinijoje, kai buvau 21-erių metų. Į Italiją grįžau būdamas 50-ies. Taigi visas mano profesinis gyvenimas kūrėsi tarptautinėje aplinkoje. Tai turėjo įtakos ne tik tam, kaip aš suprantu meną, bet ir tam, kaip matau žmones, su kuriais dirbu. Atvykęs į Italiją „užstrigau“ joje dėl tuo metu kilusios COVID-19 pandemijos, nebegalėjau grįžti į Kiniją. Turėjau pradėti viską nuo pradžių visai kitokioje, nei man įprasta, aplinkoje. Tuo metu mane pakvietė dirbti Rytų meno muziejus Turine, kuriame eksponuojami rinkiniai, kilę iš kitų kultūrų, tarp jų – Artimųjų Rytų menas ir objektai iš Kinijos, Japonijos ir Pietų Azijos.
Atvykęs į muziejų pasikalbėjau su ankstesniu jo direktoriumi, pasiteiravau, kokia buvo jo strategija artimiausiems ketveriems metams, koks buvo jo planas, kaip norėjo dirbti su kolekcijomis. Labai greitai supratau, kad muziejus vis dar yra tarsi saugykla, kurioje kolekcijos laikomos moksliniais tikslais arba siekiant jas tiesiog išsaugoti. Aš gerbiu tokį požiūrį, tačiau manau, kad turime laikytis Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) prieš kelerius metus paskelbtos krypties, kad muziejus turi tapti vieta, kurioje gera būti, bei erdve, į kurią patenka ir šiuolaikinis gyvenimas.
Nusprendžiau pradėti nuo darbuotojų komandos – arčiausiai esančių žmonių, kurie dirba ir „gyvena muziejumi“. Kai kurie iš jų čia dirbo jau beveik 20 metų, tačiau visai neišmanė Azijos meno, neturėjo profesinio išsilavinimo šioje srityje. Be to, nebuvo teikiamos paraiškos dalyvauti įvairiose programose. Aš privalėjau vos per pusantro mėnesio kažką sukurti, tačiau tam trūko tinkamos komandos. Paprašiau muziejų valdančio fondo, kad mums į pagalbą skirtų prodiuserį. Mažiau nei per mėnesį surengėme parodą, kurioje buvo galima išgirsti naują garso kompoziciją pavadinimu „Didžioji tuštuma“.
Ilgainiui muziejaus atmosfera pasikeitė: iš tokios vietos, kurios esmę sudaro tik objektai, jis virto erdve, kur žmonės – tiek jame dirbantys, tiek apsilankantys – gali tiesiog būti, patirti, jausti. Galbūt kartais gerai nesuprasdami, kas ir kodėl lėmė tokį radikalų pokytį. Toks pojūtis yra dažnas. Muziejus, mano galva, privalo turėti gydomąjį poveikį – ne tik lankytojams, bet ir jame dirbantiems žmonėms. Aš norėjau grąžinti į muziejų patirties jausmą, kurti edukacijas sielai, kelti klausimus, kad norėtume kažko daugiau. Šis procesas tik prasidėjęs, tačiau pokytis jau yra apčiuopiamas.
Kaip keitėsi Jūsų komandos požiūris? Ar buvo sudėtinga su ja dalintis savo vizija?
Man buvo labai svarbu, kad darbuotojai nebijotų priimti savo nesėkmių. Svarbiausia, padarius klaidą, ją pastebėti. Pavyzdžiui, vykdydamas projektą matai, kad pasiekei 60 proc. savo tikslų, tačiau supranti, kad buvo galima geriau. Nes juk visa tai yra procesas. Projekto pradžioje dar nežinai visų detalių apie renginio vietą, žmones, auditoriją, todėl negali pasiekti tobulumo. Tam reikia turėti patirties. Aš vadovaujuosi idėja, kad komanda nuolat tobulėja, todėl reikia stengtis nekurti žmonėms įtampos, o kaip tik padėti jos atsikratyti. Darbuotojai turi jaustis atsakingi, tačiau ta atsakomybė neturi jų per daug slėgti. Tam labai reikalinga pusiausvyra. Be to, pokyčiai turi vykti ne tik iš „viršaus į apačią“, bet ir „iš apačios į viršų“: be muziejaus darbuotojų valios imtis radikalių pokyčių tokio atvirumo efekto pasiekti nepavyks.
Pakalbėkime apie restituciją – eksponatų grąžinimą buvusiems jų savininkams. Ar savo muziejuje pasakojate, iš kur objektai yra kilę?
Manau, labai svarbu išsiaiškinti, ar tikrai konkreti kolekcija ir objektai turi būti eksponuojami būtent čia. Restitucija yra sudėtingas dalykas, todėl daug kas priklauso nuo to, kaip eksponatai čia atsidūrė. Jeigu procesas buvo susijęs su agresija, reikia būti pasiruošusiems tuos objektus grąžinti ten, iš kur jie atgabenti. Ir nereikia to bijoti. Svarbu savo muziejuje kurti pasakojimą apie šiuos eksponatus – net jeigu jų vėliau nebeturėsime, objektų istorijos turi likti. Dėl to jie tampa tik dar įdomesni. Tai labai gražus būdas juos išsaugoti.
Muziejiniai eksponatai yra nuostabus dalykas, jie turi daug energijos. Juk vienoks jausmas apima matant objekto atvaizdą piešinyje ar nuotraukoje, visai kitas – žiūrint į tikrą daiktą. Jei, tarkim, senovinė skulptūra buvo grąžinta ten, iš kur yra kilusi, aš savo muziejuje, pasakodamas jos istoriją, galiu atskleisti priežastį, kodėl jos nebeturime. Pas mus apsilankę žmonės vėliau gali nuvykti į jos kilmės vietą ir pamatyti ją ten. Ir čia nėra nieko blogo.
Iš kitos pusės, būtina atsižvelgti į konkretų objektą ir konkretų momentą. Pavyzdžiui, mes turime nuostabų Tibeto tapybos darbų rinkinį. Kartą pas mus atvyko Tibeto muziejaus atstovas, su kuriuo aptarėme, kas turėtų būti daroma su šiais eksponatais. Jis džiaugėsi, kad šie tapybos darbai yra mūsų muziejuje, kadangi jie šiuo metu neturi galimybės jų išsaugoti. Todėl būtina papunkčiui diskutuoti apie kiekvieną objektą, ar jis turi būti grąžintas, ar ne.
Kitas pavyzdys – jūsų muziejai priima kolekcijas iš Ukrainos tam, kad apsaugotų jas nuo karo. Mūsų muziejus taip pat svarsto apie tokias galimybes – priimti kolekcijas iš karo zonų. Manau, kad tokios organizacijos kaip mūsų muziejus gali tapti tarsi vartai ar mainų kanalas: išlaikydami pagarbą galime pasiūlyti kitiems savo pagalbą, saugias erdves objektams ar net žmonėms.
Kas yra tikslinė Jūsų muziejaus auditorija ir kokiais keliais ją bandote pasiekti? O gal esate atviri visiems?
Savo veikloje stengiuosi būti labai praktiškas ir viską daryti žingsnis po žingsnio. Kai į Italiją grįžau po 30-ies metų, nežinojau, ko tikėtis, nes niekada čia neturėjau ilgalaikio darbo ir patirties institucijoje. Nenumaniau, ką žmonės išmano apie Aziją. Susidarė įspūdis, kad Europoje apie Rytų meną praktiškai nežinoma beveik nieko. Jei kultūra nėra kilusi iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ar Ispanijos, žmonėms ji atrodo labai neaiški ir būna suvokiama tik bendrais bruožais.
Pradėjęs dirbti pastebėjau, kad į muziejų ateina vien tik pagyvenę žmonės – man tai buvo keista. Pirmas dalykas, kurį su komanda padarėme, – pakvietėme kuratorius, kurie dirbtų su ritualumu ir garsu. Ir tai buvo lūžio taškas. Nusprendėme sukurti labai stiprią programą, susijusią su ritualine elektronine muzika. Tačiau tikslas buvo ne koncertų rengimas. Atlikėjas buvo pakviestas pats pasirinkti, kur atlikti savo pasirodymus. Jie buvo atliekami ant laiptų, salėje, balkone ar terasoje. Kartais atlikėjas judėdavo po visą muziejų ir lankytojai turėjo judėti kartu. Labai greitai pastebėjau, kaip keičiasi mūsų auditorija. Tarp susirinkusiųjų pradėjau matyti ir vyresnio amžiaus žmonių, ir šeimų. Išaugo lankytojų įvairovė, o tai visada yra geras ženklas.
Dabar muziejuje daugiausia dėmesio skiriu dviem dalykams: pirma, noriu pakeisti nuolatines muziejaus kolekcijas ir, antra, stengiuosi skirti kuo didesnį dėmesį komunikacijai – pritraukti jaunus žmones ir plėsti mūsų auditoriją. Ir dabar pavyksta tai padaryti, nes turiu komandą, kuria labai džiaugiuosi!
